Deja, dezertyravimas yra visų plataus masto karų palydovas. Atviros agresijos pradžioje Ukrainos karių motyvacija buvo labai aukšta, tačiau netektys ir jau trečius metus besitęsiantis karas išvargino visuomenę. Reikalingi sistemiai sprendimai kaip pagerinti naujokų rengimą. Be to, prie efektyvesnio kariavimo ir motyvacijos neprisideda naujų vienetų kūrimas, kai karių trūksta jau veikiančiuose vienetuose. Naujai sukurtos brigados neturi kovinės patirties, o ypač svarbus patyrusių seržantų vaidmuo, kurie turi tiesioginį ryšį su kariais ir gali išklausyti, nuraminti karį. Iš dalies todėl šių dezertyravimo atvejų daugėja. Tačiau tai nereiškia, kad Ukraina nebenori kautis. Frontas atskirose vietose trupa, bet negriūna pirmiausia jį laikančių karių dėka.

Nukentėjusieji teigia, kad karo nusikaltimus Lietuva tiria stebėtinai efektyviai – grįžus į Lietuvą liudininkai apklausti, automobilių sugadinimai skeveldrų ir sprogimo bangos – užregistruoti, bendradarbiaujama su Ukrainos prokuratūra. Prisiminkime ir Mariupojyje žvėriškai nužudytą bei išniekintą režisierių Mantą Kvedaravičių. Lietuvos Prokuratūra atlieka nužudymo aplinkybių tyrimą.

Norėtųsi palinkėt ateinančiam Seimui (o ypač NSGK) adekvačiai ir profesionaliai vertinti grėsmes, nesuplakant grėsmių ir priemonių joms atremti į vieną katilą (karinis saugumas prieš nelegali migracija). Ne mažiau svarbu parlamentinė lyderystė siūlant sprendimus, netrukdyti, o padėti įgyvendintojams į problemas pažiūrėti kitu kampu.

Verta į šiuos dalykus pažvelgti „nuo žemės“, kad sprendimai ir siūlymai nebūtų vedami mistinio ir Lietuvos atveju neįgyvendinamo atgrasymo (https://www.facebook.com/share/cwd4AUaj16JRF1vS/), kuriant iliuziją, kad mūsų pirkiniai ar atvykstantys sąjungininkai “išpirks” mums taiką. Mūsų galva turėtume orientuotis ne į atgrasymą (darome, kad nereikėtų), o į praktinį pasirengimą (darome, kad panaudotume kai prireiks). Lietuvos turimas konvencinis pajėgumas, net su sąjungininkų brigada, 50 tūkst šaulių ir 100 proc.atsparia visuomene rusijai nėra atgrasantis veiksnys. Atgrasymas yra NATO lygmens žaidimas, kur labai svarbus branduolinio atgrasymo dėmuo. Mes juodai ardami “aikštelėje” turime būti stiprus, motyvuotas ir atsidavęs žaidėjas, kuriuo komanda pasitiki ir padės kai reikės.

Svarbiausia, mes turime oro erdvės stebėjimo sistemą, nes jei aš esu aklas, gali duoti bet kokio gerumo ginklą, vis tiek nepataikysiu į taikinį. Mūsų oro stebėjimo sistema yra labai gera. Antra, mes turime NATO oro erdvės policijos misiją, kuri galėtų būti transformuota į oro gynybos misiją. Tačiau naikintuvai patys savaime neskraido, todėl mes turime oro erdvės stebėjimo valdybą, kuri veda naikintuvą link taikinio.

Iš oro gynybos sistemos labai daug perdavėme Ukrainai, todėl praktiškai nebeturime oro artilerijos. Anksčiau turėjome 40 milimetrų artileriją, kuri buvo skirta naikinti žemai skrendančius taikinius.

Kiek žinau, jos ne tik neturime, bet ir nesame užsakę jos. Tačiau turime artimojo nuotolio nešiojamas sistemas bei, kiek žinau, esame prisijungę prie bendro pirkimo su Lenkija. Galiausiai yra įžymusis NASAMS. Kalbant bendrai, esame pasirengę integruoti mūsų oro gynybos sistemą, bet dabar ji yra šlubuojanti. Maža to, kad gali nusipirkti paleidiklius, juk reikia ir raketų.

Dažnai kalbame, kad neturime pinigų, bet problema slypi tame, kad dažnai neturime valios pasirūpinti savo gynyba.

Kalbant apie „Patriot“ oro gynybos sistemą, reikia pasižiūrėti, kokia mūsų grėsmė ir nuo ko norime apsisaugoti.

Didelio nuotolio oro gynyba, tokia kaip „Patriot“ sistemos, skirta numušinėti balistines raketas, kurios gali nešti branduolinį užtaisą. Tai balistinės raketos, kurios pakyla į labai didelį aukštį.

Ar mums grėsmė iš tiesų yra branduolines balistines raketos? Ko gero, ne. Todėl šalia emocijų turi būti racionalumas. Ar mums reikalinga „Patriot“ oro gynybos sistema, ar mums gresia branduolinis smūgis? Jei tai nėra grėsmė mums, tada reikia žiūrėti per grėsmių ir analizės prizmę.

Mums didžiausia grėsmė yra žemai skrendantys, nedidelių gabaritų oro taikiniai, pavyzdžiui, tas pats „Shahed“, koks nukrito Latvijoje. Taip pat grėsmę kelią šturmo lėktuvai bei, galimai, bombonešiai. Todėl taip, tolimojo nuotolio oro gynyba mums svarbi, bet ji gali būti užtikrinta ir iš NATO sąjungininkų esančios oro gynybos Baltijos jūroje arba iš laivų. Tokiu atveju ir pati oro gynybos sistema yra apsaugota nuo priešo smūgio.

Taigi, jei mes turime „Patriot“ ar panašią oro gynybos sistemą dislokuota Baltijos jūroje, ne mūsų teritorijoje, ji bus ir pati apsaugota, ir galės veikti sėkmingai, siekiant apginti strateginius objektus.

Pagrindinė oro gynybos paskirtis yra apsaugoti manevrinius dalinius ir strateginius valstybės objektus.

Manevriniams daliniams įprastai yra naudojama artimojo ir vidutinio nuotolio oro gynyba. Artimojo nuotolio oro gynyba yra oro artilerija, pavyzdžiui, „Gepard“, kuri yra naudojama Ukrainoje. Taip pat yra ir kitokių, tarp jų „SkyRanger“, kuri turi savo radarą ir automatinę nusitaikymo sistemą. Ji pati užfiksuoja nedideliu atstumu esantį taikinį ir jį naikina, taip apsaugodama manevrinius dalinius – tankus, pėstininkų kovos mašinas, radarus, pačius karius.

Raketinę artimojo nuotolio oro gynybą sudaro raketos. Paprastai jos būna tiesiog nešiojamos. Be to, jei žmogus pamato taikinį, jis turi vizualiai nusitaikyti, o raketa reaguoja į šilumos pėdsaką. Tai viena sudėtingiausių sistemų, siekiant pataikyti į tokius nedidelius objektus kaip dronai.

Siekiant apginti dalinį nuo didesnės grėsmės ir iš didesnio nuotolio, reikalingos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos. Jos apsaugo ne tik nuo žemai skrendančių taikinių, tokių kaip atakos sraigtasparniai ar šturmo lėktuvai, bet taip pat nuo naikintuvų bei bombonešių. Tokios oro gynybos sistemos gali šaudyti į didesnį aukštį bei didesnį nuotolį.

Anot jo, labai svarbi oro gynybos detalė yra naikintuvai, apie kuriuose Lietuvoje, kaip apie šios sistemos dalį kalbama nedaug.

Reikia suprasti, kad naikintuvas – tai nėra vienas lėktuvas, o visa sistema, kurią sudaro radarai, taikinių nustatytojai. Visa tai sujungiama į vieną sistemą ir tada paskirstoma, kokia oro gynyba į ką turi šaudyti, kad nebūtų chaosas.

Gražu pasakyti, kad oro gynybos sistema skirta apsaugoti miestą, bet jos visų pirma skirta yra apsaugoti strateginius objektus, kurie užtikrina valstybės išgyvenamumą.

Tai, kas aprašyta yra Ukrainos kapituliacija (įsipareigojimas sumažinti ginkluotąsias pajėgas, atsisakymas NATO narystės), Vakarų šantažas (atsisakyti ATACMS smūgių rusijos teritorijoje) ir “casus beli” potencialiai naujai agresijai sukūrimas ("neriboti rusų kalbos vartojimo"). Visame tame bendrininku rusai nori padaryti Vakarus (saugumo garantijos, Ukrainos teritorijos dalybos). Tai, kad šioje žinutėje pasirodo Kremliaus numylėtas "analitikas" D.Saimsas (užtenka pažvelgti jo viešą biografiją, o gilesnių tyrimų apie jo veiklą internete taip pat pakanka), rodo, kad toks planas labai atitiktų rusų interesus ir Kremlius į šią kovą meta visus ginklus tikėdamasis gauti bent kažką, pvz. smūgių jo teritorijoje uždraudimą.

Agresorius bent du mėnesius taupė raketas ir Ukrainos teritoriją atakavo dronais bei kartas nuo karto balistinėmis raketomis Iskander M. Tikslas-sukaupti pakankamą raketų kiekį rudens -žiemos laikotarpiu atakuoti Ukrainos energetinę infrastruktūrą. Lapkričio 11 d. įvykdę ukrainiečių oro gynybos testavimą parodomaisiais strateginių bombonešių skrydžiais, po to pradėjo nedidelius smūgius siekuant identifikuoti silpnąsias oro gynybos vietad. Lpkričio 17 naktį surengė pirmą didelį kombinuotą smūgį (120 raketų, 90 dronų). Šis vakarykštis smūgis vienas iš šios tendencijos įrodymų - patestavus artimiausiomis dienomis galime sulaukti gerokai galingesnio smūgio. Hypergarsinė (ne tarpžemyninė) Kinzhal yra moderni, rusijos propagandos išliaupsinta raketa, paleidžiama iš naikintuvo Mig31K (šūvio nuotolis 500 km). Dėl didelio greičio jas gali numušti modernios ilgo nuotolio oro gynybos sistemos (Patriot), ukrainiečiai tai yra padarę ne kartą. Kh101 - tai sparnuotoji raketa, paleidžiama iš strateginių bombonešių Tu95, šūvio nuotokis 3500 km. Ji yra įkandamas riešutas platesniam oro gynybos arsenalui, ukrainiečiai jas numuša gana sėkmingai.

Dabartinis rusų raketų paleidimas atskleidžia dvi pagrindines realijas.

Pirma, Rusija nebuvo pasiruošusi tam, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija suteiktų leidimą Ukrainai naikinti taikinius Rusijos teritorijoje, pasitelkiant JAV gaminamas raketas ar jų komponentus. Antra, akivaizdu, jog Rusija ne tik nesukaupė naujų raketų atsargų po paskutinio masinio Ukrainos apšaudymo, bet ir galimai išseko turimos atsargos.

Šiuos teiginius pagrindžia faktas, kad buvo panaudota tarpžemyninė balistinė raketa, kuri iš esmės skirta naikinti taikinius kituose žemynuose, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose. Šių raketų skrydžio nuotolis siekia kelis tūkstančius kilometrų, o operacinė kaina yra labai aukšta. Naudoti tokio tipo aukštos pridėtinės vertės raketą prieš taikinius Dnipro mieste neturi jokios strateginės ar logiškos prasmės. Šis veiksmas neturi racionalaus paaiškinimo.

Be to, faktas, kad praktiškai visos paleistos raketos buvo numuštos, rodo itin stiprią Ukrainos oro ir priešraketinės gynybos sistemą. Tai, kad raketos buvo paleistos iš didelio atstumo, toli nuo Ukrainos sienos, taip pat liudija rusų nenorą rizikuoti artėjant prie Ukrainos teritorijos dėl efektyvios Ukrainos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos.

Šie veiksmai greičiausiai yra atsakas į vakar dienos Ukrainos smūgius Kursko srityje. Nors šiuo metu tikslus taikinys ar žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, galima spėti, kad tai susiję. Ši situacija dar kartą pabrėžia Rusijos silpnumą – ji nebeturi pakankamų raketų atsargų. Rusija šaudo raketomis tik tada, kai jas pagamina, ir tik tiek, kiek spėja sukaupti.

Tarpžemyninės raketos panaudojimas rodo, kad Rusijos karinės ir raketinės galimybės yra reikšmingai sumažėjusios. Šiuo metu jos operacinis rezervas yra žemesnis nei turėtų būti.

Jau keletą mėnesių kalbama apie potencialias taikos derybas tarp Rusijos ir Ukrainos. JAV prezidento rinkimuose laimėjus Donaldui Trumpui, kuris aiškiai komunikavo, jog, tapęs prezidentu, karą užbaigtų per dvidešimt keturias valandas, šis klausimas tapo dar aktualesnis. Taip pat matyti, kad Putino režimą erzina J. Bideno sprendimas leisti ukrainiečiams smogti į taikinius, esančius Rusijos teritorijoje. Paliaubos yra įmanomos, nes abi pusės yra gerokai nukraujavusios, o JAV spaudimas galėtų tapti lemiamu veiksniu. Tačiau paliaubos nereiškia taikos susitarimo. Pastarąjį kol kas yra sudėtinga įsivaizduoti, nes Ukrainos ir Rusijos tikslai labai skiriasi. Putinui nėra svarbios Ukrainos teritorijos – svarbiausia neleisti Ukrainai tapti pilnaverte Vakarų pasaulio dalimi, neleisti jai įstoti į NATO, palikti ją pilkojoje zonoje. Ukrainos siekis yra priešingas – tapti NATO ir ES nare, atsikratyti Rusijos įtakos, apsisaugoti nuo galimų Rusijos atakų ateityje. Dėl šių skirtingų tikslų taikos susitarimas, koks jis bebūtų, nebūtų tvarus.

Savanorių veikla ir reikšmė Ukrainoje verta atskiros temos visame karo kontekste. Ypač tai pasijautė pačioje karo pradžioje, kuomet reikėjo visko, buvo aibė skirtingų poreikių ir prašymų. Didžiulis savanorių privalumas tas, kad jie gali bendrauti tiesiai su bendruomenėmis, taip pat kariais ir daliniais ir labai greitai pristatyti tai, kas reikalinga – nuo humanitarinės pagalbos, transporto priemonių iki karinės įrangos. Šis betarpiškas bendravimas yra labai svarbus siekiant suprasti karo realybę, ko tikrai reikia, kas veikia ir pasiteisina, o kariams yra ypač svarbus bendravimas ir palaikymas, nes tai suteikia motyvacijos.

Tie savanoriai, kurie pasirenka darbą tiesiai su daliniais, prisiima didesnę riziką, nes dauguma veža paramą arti iki fronto, todėl kyla rizika tapti tyčiniu ar netyčiniu taikiniu. Tokioms situacijoms būtina pasiruošti, turėti apsaugos priemonių, mokėti taktinės medicinos niuansų ir klausyti karių rekomendacijų, kad paramos perdavimas būtų maksimaliai saugus. Taip pat tokie asmenys per viešinimasi tampa informacinio karo taikiniais.

rusijos tikslas yra susilpninti pasitikėjimą Ukraina, taip pat diskredituoti paramos organizavimą esą lėšos nepasiekia tikslo ir yra iššvaistomos. Tokių atvejų yra labai mažai, tačiau pasitaiko, kad atsiranda asmenų, norinčių pasinaudoti situacija, tačiau pasitaiko, kai paramos bendruomenė tokius atvejus pastebi ir perduoda informaciją tiek patiems ukrainiečiams, tiek ir Lietuvos tarnyboms. Žmonėms patarimas būtų toks kaip ir bet kur – surinkti informaciją apie organizaciją, jos veiklą, nuveiktus darbus, patikrinti socialinę mediją, kitus šaltinius, patikrinti tiek organizacijos, tiek jos vadovų reputaciją.

Rusija formaliai keičia branduolinę doktriną. Branduolinis atgrasymas nuo šiol gali būti pasitelkiamas ir tais atvejais, kai prieš Rusiją konvenciniais ginklais veikia branduolinės ginkluotės pati neturinti, bet tokių remiama, valstybė. Nesunku suprasti, jog tai tiesiogiai orientuota į Vakarų šalių, ypač JAV, paramą Ukrainai.

Ar įvyko reikšmingas pokytis? Ne itin. Doktrinos pirmiausiai yra signalizavimo apie raudonąsias linijas priemonė. Kiek rimtesnės, nei pavieniai vieši vado pasisakymai, bet tokių režimų kaip Rusija atveju nepernelyg besiskiriančios. Situacija „Putinas norėjo panaudoti branduolinį ginklą, bet negalėjo, nes atvejis nenumatytas doktrinoje“ neegzistuoja. Doktrina, su abstrakčiomis nuostatomis, nėra joks formalus ar neformalus riboženklis.

Todėl branduolinis atgrasymas išlieka itin susietas su psichologiniais ir kitais sunkiai apibrėžiamais vado, jo aplinkos ir likusio pasaulio veikimo motyvais.

Kur kas rimčiau būtų reaguojama į pastebimus veiksmus, kurie rodytų pasirengimą galimam ginklo panaudojimui (branduolinių galvučių pervežimas ir pan.). Informacijos apie tai kol kas nebuvo, nors 2022 m. rudenį neformalūs šaltiniai aptarinėjo išaugusias rizikas (tik, priešingai nei rašyta naujoje Woodwordo knygoje, tikimybė vargu, ar buvo pasiekusi kosminę 50 proc. ribą; kita vertus, bet kokie tikimybių vertinimai taip pat yra absoliučiai subjektyvios spekuliacijos, nes tai nėra tiksliai išmatuojama).

Iki šiol situaciją nekonkrečiai, bet bene tiksliausiai apibūdintų tokia tezė: 'branduolinio ginklo panaudojimo rizika nėra didelė, bet ir ne 0 proc.' Ją dažnai išgirstumėte Vašingtone.

Šiaurės ir Skandinavijos šalys civilinės gynybos ir pasirengimo kontekste „diktuoja madas“ jau daug dešimtmečių. Lietuva labai panašų leidinį yra išleidusi Krašto apsaugos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės pastangomis, o mūsų šalies dėmesys visuomenės atsparumui bei pasirengimui civilinei gynybai yra labai ženkliai išaugęs. Gyventojų perspėjimo sistema, priedangų tinklas, visuomenės informavimo kampanijos, civilinės saugos ir mobilizacijos pratybos – tai tos priemonės, kurios suteikia piliečiams gebėjimo tinkamai reaguoti į galimus incidentus, nesutrikus ieškoti instrukcijų, ką vienoje ar kitoje situacijoje daryti. Spausdintas leidinys dezinformacijos kontekste arba sutrikus elektros, ryšio ar interneto tiekimui yra labai pravartus. Žinios ir įgūdžiai eliminuoja paniką bei apsaugo.

Lietuvos demografinė struktūra keičiasi. Tai faktas. Priežastys – sumažėjęs gimstamumas ir buvusi labai didelė emigracija. Demografiniai pokyčiai labai inertiški ir ilgalaikiai: negimę vaikai po poros dešimtmečių netaps darbo rinkos dalyviais. Skaičiuojame re-emigrantus, tačiau ne tokiais kiekiais, kokiais beveik porą dešimtmečių skaičiavome emigrantus. Šios demografinės pasekmės gali būti labai nepalankios viešiesiems finansams ir šalies ekonomikai.

Pakeisti demografines tendencijas yra sunku – tą rodo ir kitų valstybių (nepavykę) eksperimentai. Todėl turėtume priimti faktą, kad visuomenės struktūra pagal amžių keičiasi. Užuot laukę, kad ekonomika prisitaikys pati, galėtume prisitaikymo procesą padaryti sklandesnį ir greitesnį, formuodami ir įgyvendindami įvairias politikas. Visų pirma, aktyviau įtraukti vyresnio amžiaus gyventojus į darbo rinką, ilginti sveiko ir darbingo gyvenimo etapą. Tam reikės investuoti į sveikatos ir gerovės programas. Antra, būsto politika gali turėti demografinei situacijai teigiamą poveikį, ypač jos svarbus aspektas – būsto prieinamumas ir įperkamumas. Trečia, kad imigracijos politika teigiamai veiktų šalies ekonomiką, ji turi būti kryptinga, užtikrinanti reikiamas socialinės integracijos sąlygas, atitinkanti šalies saugumo, demografinius ir ekonominius poreikius. Ketvirta, mažo gimstamumo ir per lėtai augančio darbo našumo koktelis gali būti labai nuodingas. Vadinasi, jei siekiame aukštesnės pridėtinės vertės ekonomikos ir aukštesnio našumo lygio, būtina strategiškai keisti ekonomikos struktūrą, didinti investicijas į mokslinius tyrimus, intelektinės nuosavybės produktus, pritraukti užsienio kapitalo įmonių, kurių investicijos į inovacijas sudaro reikšmingai didesnę išlaidų dalį. Kita vertus, technologinė pažanga gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių – didinti pajamų nelygybę, gilinti periferinių regionų problemas. Todėl savo įgūdžių kokybe jau dabar susirūpinti turėtų ne tik vyresnio amžiaus, bet ir jaunesni Lietuvos gyventojai.

1. Tai yra signalas Lietuvai, kad reikia skirti didesnį prioritetą dideliems strateginiams projektams. Dabar atrodo, kad esame nepasiruošę. Tai yra nedovanotina. 2. Akivaizdziai vyrauja strateginis aplaidumas ir tai turės neigiamų pasėkmių Lietuvos vardui užsienio investotojų akyse. 3. Geras priminimas ir pamoka naujai vyriausybei, kad reikia mažinti biurokratinę naštą tam, kad pritrauktum investicijas. 4. Taip pat nepamirškime, kad vyksta didelė kova dėl talentų. Reikia didesnį dėmesį skirti konkurencingai mokesčiu politikai.

Elono Musko sprendimas radikaliai atsisakyti daugumos turinio moderavimo priemonių X platformoje yra drąsus žingsnis žodžio laisvės labui, pagal jo šio sąvokos supratimą. Šis plataus masto pokytis paliks platformą pažeidžiamą dezinformacijos, klaidingos informacijos, suklastotų paskyrų ir net pornografijos bangai. Nenuostabu, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės, įskaitant labiau kairiųjų pažiūrų „The Guardian“, pasitraukia iš X platformos. Šis Musko žingsnis yra tam tikras socialinis eksperimentas, kuris gali tapti privesti prie lyg šiol nematytų pasėkmių, kurias sudėtinga prognozuoti. Neretu atveju platformoje gali formuotis „aido kambariai“, kuomet vartotojų pažiūros stiprėja, nes girdi ir mato tik jiems pritariančias nuomones. Tačiau bendruomenės pastabų (community notes) įvedimas yra įdomus sprendimas, jei jis bus efektyviai naudojamas, gali suteikti pusiausvyros esamam informaciniam chaosui.

Naujasis Trumpo nominuotas Gynybos sekretorius - Fox News vedėjas, rašytojas ir veteranas Pete'as Hegsethas.

Jo vieši pareiškimai apie Ukrainą varijuoja nuo Putino vadinimo karo nusikalteliu ir konstatavimo, jog paliaubos būtų tik proga Kremliui pasirengti naujiems išpuoliams iki teiginio, kad karas yra mažiau svarbus nei woke ideologijos plitimas JAV kariuomenėje.

Ne visai tradicinis pasirinkimas.

Bet Trumpas aiškiai prioritetizuoja kiek įmanoma spartesnę darbo pradžią. 2016 m. šiuo metu jis dar nebuvo pasirinkęs nei vieno aukšto administracijos pareigūno.

Komentuoja: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji partnerė Neringa Mickevičiūtė.

Europos Sąjunga naujas sankcijas Baltarusijai įvedė nuo karo pradžios, dar 2022 metų vasarį, ir per pastaruosius dvejus metus periodiškai plėtė sankcijų apimtį. Nors yra taikomos ir finansinės (individualios), ir ekonominės (sektorinės) sankcijos, savo apimtimi jos neprilygo rusijos sankcijų programai. Vis dėlto, dideli pokyčiai įvyko su nauju sankcijų paketu, įsigaliojusiu nuo š. m. liepos 1 d.

Be papildomų eksporto ir importo ribojimų, kuriuos atidžiai turi įsivertinti bet kuris verslas, ne tik dirbantis su Baltarusija, bet ir tranzitu gabenantis prekes per Baltarusiją, bene svarbiausi pakeitimai ES eksportuotojams nustatyti dėl sankcijų įgyvendinimo kontrolės.

Visų pirma, ES veikloms vykdytojams nustatyta pareiga dėti visas pastangas, kad už ES ribų įsisteigę jų dukterinės ar kitos kontroliuojamos įmonės nedalyvautų veikloje, kuria būtų pažeidžiamos ar apeinamos sankcijos. Tokios pastangos turėtų pasireikšti konkrečiais veiksmais, pvz., vidinių procedūrų dėl sankcijų laikymosi parengimu, objektyviais įmanomais faktinės kontrolės veiksmais.

Antra, nustatytas reikalavimas ES eksportuotojams sutartimis dėl tam tikrų prekių ir technologijų uždrausti reeksportą į Baltarusiją ar reeksportą naudojimui Baltarusijoje. Kitaip tariant, tam tikrų prekių eksportuotojai turi pareigą į naujas sutartis su partneriais įtraukti vadinamąją „Baltarusijai – ne“ nuostatą, nustatant pasekmes, jei partneris šį draudimą pažeistų.

Trečia, kaip ir rusijos sankcijų programoje, yra įtvirtinta, jog sankcijų vengimo draudimas apima net tik tuos atvejus, kai tiesiogiai siekiama sankcijas apeiti, bet ir atvejus, kai sankcijų vengimas suprantamas ir priimamas kaip galima tam tikrų veiksmų pasekmė. Kitaip tariant, kai nesigilinama ir nededamos pastangos įsitikinti bei užtikrinti, jog, pavyzdžiui, draudžiamos prekės nepasieks Baltarusijos per partnerius. Taigi pareiga tikrinti partnerius ir eksporto grandinę susieta su ES eksportuotojų atsakomybe.

Šalia griežtėjančių teisės nuostatų matome ir augantį bylų skaičių dėl sankcijų pažeidimo. Tai rodo veikiančius priežiūros mechanizmus, tačiau taip pat rodo vykstantį net ir ne tokių plačių teisinių draudimų nesilaikymą. Vis dėlto, naujausi pakeitimai turėtų priversti suklusti, kadangi atsakomybės ribos plečiamos. ES eksportuotojai, neturėdami pakankamų vidinių kontrolės priemonių, negalės gintis tuo, kad nežinojo, kokius veiksmus atlieka partneriai trečiosiose šalyse.

Didžiausias naujojo krašto apsaugos ministro iššūkis bus išlaikyti aukštai Lauryno Kasčiūno iškeltą politinę ir komunikacinę kartelę. Po tokio ryškaus ir kokybiško krašto apsaugos ministro bus labai sunku užsitarnauti autoritetą. Kitaip tariant, antrą Kasčiūną bus sunku „pakartoti“.

Akivaizdu, kad Dovilė Šakalienė galėtų sklandžiausiai perimti L. Kasčiūno liniją ir tęsti pradėtus darbus, nes abu sklandžiai dirbo vienoje komandoje jau 4 metus. Manau, kad ir toliau dirbs kartu NSGK.

Manau, kad naujoji socialdemokratų formuojama vyriausybė turės spręsti sudėtingą prioritetų dilemą – pažadų rinkėjams įgyvendinimas ar strateginių valstybės tikslų siekimas. Gynybos biudžeto didinimas iki 3,5 proc. nuo BVP trumpuoju periodu ir iki 4 proc. ilguoju yra strateginis Lietuvos tikslas. Tuo pat metu LSDP rinkimų programoje yra daug pažadų apie drastiškas socialines reformas, kurioms įgyvendinti reikės ieškoti finansavimo šaltinių. Labai neramu, kaip būsima vyriausybė skirstys prioritetus – norėtųsi, kad socialinės reformos būtų įgyvendinamos tik po to, kai bus pasiekti gynybos finansavimo tikslai. Faktas, kad viskam pinigų biudžete neužteks, todėl tikrai reikės skolintis, o socoaldemokratai istoriškai nėra linkę skolintis.

Po rinkimų JAV gynybos finansavimo klausimas dar svarbesnis, nes norėdami turėti JAV garantijas turėsime dar sparčiau didinti procentus nuo BVP, privalėsime vytis tokius regiono lyderius, kaip Lenkija ir Estija. Turime būti pakankamai stiprūs, kad sąjunginkai norėtų mus ginti. Tikuosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda sveikinime Trumpui nesuklydo įvardindamas 3,5 proc., o „nutekino“ susitarimus su būsimaisiais valdančiais.

Verslo požiūriu – visuomenė ir politikai turi suprasti, kad kuo stipresnę kariuomenę ir krašto gynybą turėsime, tuo daugiau investicijų pritrauksime į šalį. Turiu omenyje ne tik investicijas į infrastruktūrą, bet ir į verslą apskritai, nes investicijas galima pritraukti tik į potencialiai saugią aplinką.

Tikiu ta nuostata, kad JAV kertinis tikslas mūsų regione yra išvengti trečiojo pasaulinio karo.

Man tai sakė vienas D. Trumpo administracijos pareigūnas (praėjusioje kadencijoje, aut. p.). jeigu taip ir yra, ir D. Trumpui tokia logika tinka, tuomet aš manau, kad mes galime jaustis kiek įmanoma ramesni, nes tokiu atveju turi suveikti NATO principai.

Ukraina, deja, bet yra ant ribos, taip pasakykime. Ir Barackas Obama yra sakęs, kad Ukraina nėra strateginis JAV interesas, ir J. Bideno veiksmai irgi yra gana aiškiai parodantys, kad tai yra svarbi šalis, bet ne NATO valstybė, todėl parama yra apribota. Ir D. Trumpo retorikoje labai aiškiai, kad yra ribos.

Ir kur jos bus brėžiamos, ar jos bus palankios Ukrainai, ar jos pasibaigs kur nors gerokai arčiau ir Ukrainos interesus pastums į šalį... Čia ir yra didžioji dilema. Bet aš esu beveik įsitikinęs, kad jeigu šiandien to klaustume D. Trumpo, jis aiškaus atsakymo neturėtų.

Tai mintys, kurias L. Kojala išsakė specialioje „Delfi“ laidoje „Ką Donaldo Trumpo pergalė reiškia pasaulio saugumui?“.

Infrastruktūros vystymas, kuris tuo pačiu prisideda prie gyventojų saugumo vienareikšmiškai yra sveikintinas. Metro visų 20 a. didžiausių konfliktų metu būdavo civilių gyventojų priedanga nuo priešo oro antskrydžių ir kitų grėsmių. Antai per Antrąjį pasaulinį karą Londono gyventojai nuo vokiečių bombardavimo slėpėsi metro. Dabar tą patį matome ir Ukrainoje, kai ukrainiečiai nuo rusų teroristinių smūgių slepiasi metro. Bet visgi tai yra civilinės infrastruktūros objektai, kurių pirmiausia paskirtis – palengvinti miesto gyventojų susisiekimą. Todėl tokie sprendimai turėtų būti ekonomiškai ir infrastruktūriškai pagrįsti. Tuo labiau, juos vystant neturėtų būti kesinamasi į gynybai skirtą finansavimą.

Valstybė maisto produktais planuoja aprūpinti didžiąją dali gyventojų. Pirmas 3 dienas gyventojai maisto atsargomis turėtų pasirūpinti patys, 4,5,6 dienas gyventojais rūpintųsi savivaldybės, o nuo septintos pilna apimtimi įsijungtų valstybės rezervo mechanizmas. Tiesa, priklausomai nuo situacijos, maisto aprūpinimas iš valstybės rezervo gali būti pradėtas tiekti ir anksčiau. Be jokios abejonės, esama krizinė situacija diktuos savas sąlygas ir ešalonavimo algoritmas gali būti keičiamas.

Vyriausybei klausimas – kas, kam, kokiais kiekiais ir kur tieks produkciją ekstremalios situacijos metu yra vienas iš prioritetinių. Jis yra integrali valstybės planavimo rengiantis įvairioms krizinėms situacijoms, įskaitant mobilizacijai, dalis. Esame parengę ir pratybose ištestavę maisto tiekimo algoritmą, jo praktinius aspektus esame pristatę ir mūsų sąjungininkams. Šis algoritmas nustato ne tik aiškius aprūpinimo maisto produktais kelius ir būdus, bet ir žmonių informavimą bei kitus su tuo susijusius klausimus bei procedūras.

Palankūs įstatymai, visų pirma, mūsų valstybę daro patrauklia investicijoms ir gynybos bei saugumo organizacijų steigimuisi šalyje. Tai reiškia, kad sukuriama tiesioginė darbo vietų kūrimo, mokesčių mokėjimo, žinių kaupimo ir kitos naudos pasipildo ir nauja galimybe – tapti eksportuojančia valstybe, kas turėtų būti mūsų valstybės strateginis tikslas.

Asmeninė patirtis rodo, kad darbas pažangiose organizacijose padeda stabilius pamatus sėkmės istorijoms. Ne vienas ir ne du Lietuvos startuoliai susikūrė ir per trumpą laiką rinkai pateikė pažangias technologijas, nes įgyta patirtis tarptautinėse organizacijose leido greičiau realizuoti sumanymus. Ne mažiau svarbu, kad mažesnėms Lietuvos įmonėms atsiveria bendradarbiavimo galimybės su naujai šalyje besikuriančiais užsienio gamintojais, taip greičiau įsiliejant į tarptautines rinkas ir tiekimo grandines.

Paskutinių 5-6 metų patirtis rodo, kad įvairių šaudmenų ir sviedinių paklausa gerokai viršija pasiūlą, o pateikus užsakymus, prekių tenka laukti daugiau nei dvejus-trejus metus. Tad, bet kokio kalibro šaudmens gamyba ar surinkimas Lietuvoje pagreitina ir palengvina mūsų pajėgų aprūpinimą. Taikos metu svarbu turėti pakankamą rengimo procesui reikalingą šaudmenų kiekį, o strateginės atsargos – ypatingai svarbios siekiant užtikrinti pakankamą savigyną užpuolimo atveju. Šis sprendimas svarbus ir tuo, kad tai atveria duris plėtros ir tolimesnių investicijų į kitus kalibrus galimybes.

Rusijos propaganda, panašiai kaip ir buksuojanti jos karo mašina, demonstruoja vis daugiau chroniško nuovargio požymių. Jos poveikis JAV rinkėjų nuotaikoms veikiau yra įsikalbėtas, nei realus. Praeityje tokių epizodų išties būta, tačiau Vakarų demokratijų specialiosios tarnybos padarė atitinkamas išvadas ir ėmėsi atitinkamų priemonių, todėl dabar troliams ar įtakos agentams ką nors iš tiesų paveikti per rinkimus svetur iš esmės yra neįmanoma.

Šitie iš inercijos kepami siužetai ir vieši Rusijos propagandos ruporų išpuoliai prieš Demokratų partijos kandidatę, žinoma, išduoda Kremliaus preferencijas matyti JAV prezidento poste respublikoną, kuris, esą būtų palankesnis agresoriui. Tai – labai primityvi ir galimai klaidinga nuostata, nes ignoruojamas kertinis demokratijų ir autokratijų skirtumas. JAV prezidentas yra galingiausia politinė figūra, tačiau veiksmų sumą lemia didelės grupės įtakingų asmenų valia. Labai daug kas priklausys nuo prezidento komandos, nes Respublikonų partijoje yra ir vadinamųjų vanagų, ir keletas taikos balandžių, tačiau pas demokratus pastarųjų gerokai daugiau. Taip pat – ir situacijos Kongrese.

Rusijos atveju agituoti už Donaldą Trumpą yra kvailystė, tačiau Kremlius tai daro, ko gero remdamasis jo įvaizdžiu, padrikomis citatomis apie NATO partnerių silpnumą ir ciniškomis pastabomis apie V.Zelenskio gebėjimus išsiderėti milijardus dolerių. Tačiau tai dar nereiškia, kad tas, kuris nori regėti Ameriką „vėl didžią“ tiesiog susitaikys su sąjungininkų pralaimėjimu Ukrainoje ar tiesiog susitaręs su V.Putinu atiduos Rytų Europą priešui. Tokią versiją rinkėjams mėgina įrodyti demokratai. Bet juk tai – politinės rinkimų kovos dalis, ir to nereikėtų pamiršti.

Paradoksalu, bet visai ne K.Harris, o būtent D.Trumpas ir jo teisingai pasirinkta komanda gali tapti tuo Kremliaus agresiją efektyviai pažabojusiu faktoriumi – po ketverių metus JAV blaškymosi, apytuščių pažadų Kyjivui ir naivių nuolaidžiavimų Maskvai. Ypač, jei retorika lyginama su realiais veiksmais: nuo B.Obamos draudimo ukrainiečiams ginti Krymą 2014 metais – iki chaotiško JAV atsitraukimo iš Afganistano ir dabartinių draudimų kovoti visomis jėgomis – taip mėginant išsaugoti Rusijos teritorinį vientisumą, esą svarbiausią Europos stabilumo garantą.

Prieš ketverius metus matėme didžiulį atotrūkį tarp privataus ir viešojo sektoriaus, jei kalbėtume apie atlyginimus, ir palaikėme jų kėlimą. Tačiau matėme ir tai, kad pas mus dirbančiųjų viešajame sektoriuje 30 proc. daugiau nei vidutiniškai ES. Jų 2020 m. buvo 28 proc., visų dirbančiųjų, kai ES vidurkis 18-19 proc. Tačiau mūsų valdininkija uždirbdavo 30 proc. mažiau nei ES. Turėjome daug menkai apmokamų tarnautojų. Nutarėme, kad algas reikia kelti ir mažinti žmonių skaičių. Praėjus kuriam laikui matome, kad biurokratija beveik nesumažėjom, jei kalbėsime apie paslaugas ir reikalavimus. Tik darbuotojų sumažėjo nuo beveik 28 proc. iki 25,8 proc.“

Ši istorija turi kelis aspektus. Pirmasis – dabar skubotai ir nervingai daromi darbai, kuriuos reikėjo užbaigti vėliausiai prieš pusmetį. Ginkluotės gamybos apimtys Vakarų šalių įmonėse – toli gražu ne optimalios, norinčiųjų apsiginkluoti daug, eilės ilgos. Pavyzdžiui, Vokietijoje pramonės gigantai iki šiol nedirba net pilnu pajėgumu, jau nekalbant apie produkcijos gamybą keliomis pamainomis. Po ilgų pacifizmo triumfo dešimtmečių tragiškai trūksta darbuotojų – nuo inžinierių iki projektuotojų.

Lietuvos situacija čia – dviprasmiška. Viena vertus, net ir vėluodama ji dar gali spėti į paskutinius užsakovų vagonus ir po 7-8 metų gauti pirmuosius tankus „Leopard A8“. Tai – išties ilgas procesas, susijęs su gamybos ciklo specifika, rangovų, subrangovų ir kitų šią sudėtingą karo techniką gaminančių įmonių pajėgumais. Tačiau Lietuvai antra vertus nėra kaip ką nors labai skubinti, nes ji neturi pinigų susimokėti už visą planuojamą užsakymą. Tikimasi susitarti su gamintojais dėl suskaidytų pirkimų kontrakto, ir tai visiškai logiška. Tačiau tokių papildomų sąlygų siekiantys klientai paprastai atsiduria mažiau svarbių ir neskubių užsakymų grupėje, o tai reiškia, kad preliminarūs numatomi terminai gali būti nustumti dar toliau į ateitį.

Šis planas liudija apie dar vieną aplinkybę – tai strateginio plano nebuvimą, kai nelabai žinoma, ką norima sukurti, o tiksliau – planai keičiami pagal aplinkybes. Lietuva dar visai neseniai demonstravo ketinimus kurti lengvas brigadas, pirko ratinius šarvuočius, kurie turi daugybę privalumų, bet pravažumu nusileidžia vikšrinei technikai. Nors kiti NATO partneriai supranta, kad sunkiąją ginkluotę reikia formuoti „šeimomis“, siekiant standartizuoti ūkį vieno-dviejų gamintojų technika, pas mus – tikra maišalynė, įvairių strategijų ir proginių pirkimų rezultatas. Panašiai nutinka kai kurioms avialinijoms, kurios prisiperka įvairiausių lėktuvų, o tada ima galvoti, kaip visa tai suderinti ir išlaikyti.

Trečiasis aspektas – suplanuotos vikšrinės technikos pirkimai nepavers jau turimų kovinių vienetų sunkiaisiais, nes iki šiol jie buvo rengiami pagal kitokią koncepciją. Tiesiog bus daugiau iššūkių apmokant personalą dirbti su dar neregėta technika, ją aptarnaujant ir derinant prie esamų struktūrų. Visa tai reikš papildomas išlaidas – tiek eurų, tiek laiko prasme.

Esmė – ne pinigų įsisavinimas, bet bendra vizija, kur mes judame toliau ir kokią ateitį matome, koks yra karinių pajėgumų vystymas, į ką investuojame. Taigi, pinigų padalijimas vietos verslams vien dėl jų padalijimo nesukuria reikšmingos pridėtinės vertės gynybinio potencialo vystymui. Kita vertus, sutartis gali atitinkamai pabrangti, nes gaminant vieną ar kitą produktą, jo kaina skaičiuojama pagal esamus tiekėjus ir gamybos procesus.

Be to, po sutarties įvykdymo kyla klausimas – ką daryti su naujai parengtais specialistais ir investicijomis į kitas sritis, kai sutartis baigta vykdyti. Kitaip kalbant, kiekvienas mokesčių mokėtojų sumokėtas euras savo gynybai atneša 30% mažiau naudos mokesčių mokėtojų gynybai.

Kuo toliau, tuo gynybai reikės vis didesnių ir reikšmingesnių sumų, ir ne kažkada po daugelio metų, bet jau dabar. Turime papildyti trūkstamas atsargas, būti konkurencingi tarptautinėse rinkose dėl karinių įsigijimų, kad jie mus pasiektų laiku ir tarnautų kaip saugumo garantas bei atgrasymas. Esame nepatogioje padėtyje, todėl turime nebijoti nepatogių sprendimų – nuo to priklauso mūsų visų ateitis ir saugumas.

Iš didesnio gynybos finansavimo laimės ir mūsų pramonė, turinti didžiulį potencialą kur kas labiau įsitraukti į ekonomiką ir savo darbais, gebėjimais bei produktais prisidėti prie apsirūpinimo gynybai vietinėje rinkoje. Be to, tai bus aiškus signalas užsienio investuotojams, kad esame stabili, savo ateitimi ir jos saugumu besirūpinanti valstybė. Tačiau tik turėdami Nacionalinį partijų susitarimą ir užtikrindami jį konkrečiais darbais, kurie apimtų tiek investicijas, tiek gynybos pramonės plėtrą, galime pasiekti, kad Lietuvos visuomenė jaustųsi saugi ir užtikrinta dėl savo šalies ateities.

Zelenskis užkabino jautrią stygą: arba Ukraina bus NATO narė, arba sieks įgyti branduolinį ginklą.

Kadangi ši mintis nuskambėjo susitikimo su Trumpu metu, neatmestina, kad suveikė pastarojo verslininko instinktai pasiūlant ginklą parduoti.

Bet iš esmės visa JAV pokario strategija remiasi branduolinio ginklo neplatinimo principu, todėl valstybės, siekiančios jį įgyti, yra didžiulis galvos skausmas. Net jei jos yra sąjungininkės ar partnerės, jau nekalbant apie priešininkus ir teroristines organizacijas.

Ne veltui Lietuvą ir kitas NATO šalis, Japoniją, Pietų Korėją, Australiją dengia JAV 'branduolinis skėtis'. Tai nėra vien altruizmas; skėtis užtikrina atgrasymą, o tuo pačiu dramatiškai mažina po 'skėčiu' esančių valstybių paskatas įgyti ginklą pačioms. O kuo mažiau šalių turi ginklą, tuo mažesnė rizika, kad jis pateks į netinkamas rankas. Ir tuo mažesnės grėsmės kils JAV.

Todėl Vašingtone paramos Ukrainai sprendimai keliauja per branduolinės rizikos filtrą. Ir jokie raginimai iš ginklo neturinčių valstybių tai ignoruoti nėra vertinami rimtai, nes kompetencijos šiuo klausimu jos neturi.

Ginklo panaudojimo tikimybė, nors ir nėra tikėtina, niekada nėra ir 0 proc. Tai ne tik būtų didžiulė tragedija savaime, bet ir nepaprasta paskata visoms valstybėms – nepaisant jokių skėčių – savo saugumą susieti su nacionalinio branduolinio ginklo įgijimu.

Tai yra ir rečiau įgarsinama silpnoji Trumpo beatodairiškos kritikos aljansams vieta. Skaičiuodamas tik BVP išlaidas gynybai – neabejotinai svarbų kriterijų,– jis ignoruoja kitus strateginės reikšmės aspektus. JAV interesas stabdyti branduolinio ginklo plėtrą nekinta keičiantis prezidentų administracijoms. Ir Zelenskis, mesdamas šią kortą, tikisi dar tvirčiau įkišti koją į narystės NATO tarpdurį.

p.s. Prieš palikdamas šį pasaulį Kissingeris tapo Ukrainos narystės NATO šalininku. Priežastis – stipri karine prasme, bet Vakarais nusivylusi Ukraina, ilgainiui taptų itin komplikuota partnere Vakarams. Branduolinio ginklo jis neminėjo, tačiau tai neabejotinai yra tokios loginės sekos dalis.

Tai leidžia įdarbinti talentus ir ugdyti jų kompetencijas aukštos pridėtinės vertės įrangos priežiūros srityje. Šios paslaugos yra vertingos tiek ekonominiu, tiek strateginiu požiūriu, nes krizės atveju Lietuva turėtų savo remonto ir priežiūros pajėgumus, tad ir tolimesnis bendradarbiavimas teiktų neabejotiną naudą.

Galima pratęsti sutartį, bet jeigu nebus užsakymų sutartis taps niekinė. Ukrainos turimus tankus „Leopard“ bei kitos Vokietijos perduotos technikos remontas Lietuvoje yra naudingas ir Ukrainai, nes jų kovos technika remontuojama tankų gamintojų atstovų ir saugioje valstybėje, reiškia, kad rusų atakos tikimybė į remonto bazę yra praktiškai nulinė. Sabotažo galimybė taip pat yra menka. Jeigu ukrainiečiai sutiktų ir toliau remontuoti Vokietijos perduota techniką Lietuvoje, sutartį, be jokios abejonės, verta būtų pratęsti.

Niekaip nesuprantu, kur čia problema. Niekas netrukdo dalyvauti daugeliui dalyvių visame regione ir tas vieno dalyvio klausimas yra tiktai saugiklis šaliai, kad išvengtų galimo šantažo. Kai nebuvo šitos sąlygos, galbūt kiti dalyviai galėjo reikalauti iš valstybės per daug pagerinti sąlygas tik tam, kad jie dalyvautų. Šita sąlyga dingo, valstybė negali būti šantažuojama.

Kol kas dar anksti kalbėti apie modulinius branduolinius reaktorius. Mes jų technologinę raidą atidžiai sekame, bet nemanome, kad jiems bus vietos energetinėje sistemoje anksčiau negu po 2040 metų, nes iki tol Baltijos šalys ir Lietuva turi labai didelį atsinaujinančių šaltinių resursą. (...) Kada jos pasieks brandą, ar jos pasieks brandą, ar jos pasieks realius sprendimus – pamatysime per dešimtmetį, kitą.

Nekalbant apie tai, kad toks susitarimas Lietuvai naudingas ekonomiškai (kuriamos darbo vietos, plečiama infrastruktūra), tai tiesioginis prisidėjimas prie bendros kovos už laisvę. Ukrainos teritoriją kasdien Shahed dronais ir raketomis atakuojanti rusija siekia, kad jokia gynybos pramonė Ukrainoje nebūtų vystoma. Todėl šios gamybos perkėlimas į draugiškas valstybes yra seniai lauktas ir sveikintinas žingsnis. Tačiau nemažiau svarbu, kad ginkluotės, kuriai skirti šie sprogmenys, surinkimo vietos būtų logistine prasme patogios, ir užtikrintų ne tik operatyvią bombų, minų ir kt. gamybą, bet ir savalaikį ir maksimaliai saugų bei sklandų pristatymą į frontą.

Galima neabejoti kremlius per savo propagandos mašiną pabandys aštrinti vietinių gyventojų baimes dėl „nesaugios“ gamyklos ir skleis naratyvus, kad ši gamykla ant regiono uždeda „taikinį“. Tai matome tiek steigiant naujus poligonus, tiek vystant „Rheinmetall“ gamyklą. Tad svarbu išsklaidyti tuos mitus ir tęsti teisingus darbus.

Rusija niekada nesustojo testuoti Vakarų raudonųjų linijų. Užtenka prisiminti provokuojantį rusijos pajėgų žygį į Prištinos oro uostą NATO operacijos Kosove metu 1999 m. Tiesiog iki 2008 m. Rusija ekonomiškai negalėjo šio testavimo pakelti iki karinės eskalacijos. Tačiau ant naftos dolerių užaugę imperislistiniai sparnai atnešė prie agresijos prieš Sakartvelą, kuri Vakarų nieko neišmokė. Todėl atėjo 2014 m. pridengta kremliaus agresija prieš Ukrainą. O 2021 m. rusija pasiekė iki tol nematytas Vakarų raudonųjų linijų testavimo aukštumas – paragino NATO grįžti į 1997 m., o po to atvirai užpuolė Ukrainą. Tad gerai, kad Vakarai pagaliau pripažįsta, kad rusija daro tai, ką ji jau daro dešimtmečiais. Pripažinus problemą, lengviau ją spręsti. O ją spręsti paprasta – 1) suteikti visą reikalingą karinę, finansinę ir energetinę paramą Ukrainai; 2) stiprinti valstybių sistemų ir visuomenių atsparumą; 3) stiprinti NATO karinius pajėgumus.

Kova dėl investicijų vienokia ar kitokia forma tikrai vyksta. Žinoma, klausimas, kiek tai būtų galima vadinti kova, jeigu nekovoji. Tikrai nekalbu apie visus atvejus, sugebėtumėm rasti ir gerų pavyzdžių, bet bendro suvokimo, kad Lietuvos ekonomikai naujos investicijos padėtų išspręsti visą puokštę kitų problemų, tikrai trūksta. Gerai, galim sutikti, kad kalbančių apie tai šiandien tikrai yra daugiau. Bet ar iš to pasidarėme išvadas – klausimas. Lietuva yra puiki šalis verslui kurti pridėtinę vertę. Mūsų žmonės yra išsilavinę, verslūs, imlūs naujiems dalykams ir „alkani“, kai kalbame apie naujų idėjų įgyvendinimą ir verslo kūrimą. Tai yra vieta, kur atėjusios užsienio įmonės gali jaustis saugiai, žinodamos, kad jomis rūpinsis aukščiausios kvalifikacijos specialistai.

Problema, kad paskatinti įmonę ateiti į Lietuvą vis tiek nėra lengva. Nes atėjusi čia ji neretai gali susidurti su požiūriu – tu darai verslą, tu ir susitvarkyk, jei tau kažko reikia. Taip negali būti, nes Lietuva toli gražu nėra vienintelė ES šalis, kur galima daryti verslą. Šiandien mūsų turimų pranašumų neužtenka. Jau ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad investuotojui labai svarbu jog administraciniai procesai vyktų greitai, kad valstybė siūlytų kuo didesnę paramą, užtikrintų tinkamą infrastruktūrą. Yra įmonių, kurių pajamos yra didesnės nei mūsų visos valstybės biudžetas ir jų investicijos mums atneštų tūkstančius naujų darbo vietų ir milijonus mokesčių į valstybės biudžetą. Net ir tokiais atvejais vis tiek kartais sugebame žiūrėti į tokius atėjusius investuotojus su arogancija ir piktintis, jei jie prašo prie sklypo, kuriame planuoja statyti gamyklą sutvarkyti infrastruktūrą. „Nebuvo numatyta biudžete“ eilutės investuotojai atėję į tokią šalį kaip Lietuva turėtų neišgirsti jokia forma. Jau metas šitą dalį susiplanuoti ir žiūrėti į priekį skaičiuojant, kiek pinigų naujos didelės įmonės atėjimas gali atnešti į biudžetą. Susitvarkom mokestinę aplinką, imigracinę politiką, pagaliau susiplanuojam pakankamą paramą tokioms įmonėms (įskaitant visokeriopą pagalbą įsikuriant Lietuvoje ir tinkamos infrastruktūros užtikrinimą) ir tikrai gyvensim puikiai – klestinčios ekonomikos šalyje.

Sprendimus lemia nedeklaruojami interesai

Karinės pagalbos Ukrainai dinamiką lemia daugybė faktorių, iš kurių pastaruoju metu ryškėja du pagrindiniai. Pirmasis – tai sustiprėjusios donorų abejonės dėl suteiktos ginkluotės ir amunicijos efektyvaus naudojimo ir apskritai karinės vadovybės kompetencijų. 2023-ųjų vajus dėl „tankų koalicijos“ nedavė teigiamo rezultato, o pasirinkta puolimo kryptis per rimčiausius agresoriaus įtvirtinimus Zaporižės srityje Tokmako link – tik vienas tos nesėkmės epizodų, lėmusių staigų paramos susitraukimą.

Paaiškėjus, kad tankų šiame kare efektyviai panaudoti neišeina, buvo telkiama „F-16 koalicija“, o dabar prašoma tolimojo nuotolio raketų ir leidimo jomis atakuoti Rusijos gilumą. Industrinėse demokratijose sprendimai priimami vertinant jau veiksmų rezultatus, o kai jų nėra – peržiūrima visa strategija. Šiuo atveju, panašu, jau atsiakyta idėjų apie karinį agresoriaus sutriuškinimą ir ieškoma kitų sprendimo variantų – to, žinoma, viešai neskelbiant. Antrasis faktorius – tai JAV nacionaliniai interesai, įskaitant stabilumą Europoje, o jis šiuo metu siejamas su Rusijos valstybės išsaugojimu. Žlugus SSRS Vašingtonui staiga iškilo iššūkis tramdyti nebe vieną, o bent keturias iš jos susidariusias branduolines sunkiai prognozuojamas valstybes. Toji baimė niekur nedingo: tiesiog dabar po režimo žlugimo tikėtinas gerokai didesnis susiskaldymas ir branduolinio ginklo paplitimas.

Rusijos Federacijos dezintegracija Vašingtone yra nepageidaujama ir dėl dar vienos priežasties: karo nualinta, daugybės gyventojų netekusi, konfliktų draskoma šalis, tikėtina, atsidurtų Kinijos globoje. Tušti plotai su gausybe gamtinių išteklių galėtų tapti tuo ekonominiu ir socialiniu stimulu, kurio taip reikia komunistinei galybei Rytuose. Todėl JAV pagalba Ukrainai ir ateityje galimai bus tokia kaip iki šiol: padedant laikytis, tačiau nesudarant realių prielaidų esminiam lūžiui.

Reaguodama į besikeičiančią saugumo situaciją regione bei į kylančias naujos kartos hibridines grėsmes, EPSO-G Grupė išskiria kritinės infrastruktūros atsparumo didinimą kaip vieną iš strateginių krypčių ateinančiam dešimtmečiui. Grupėje yra inicijuota strateginės reikšmės objektų atsparumo didinimo programa, apimanti fizinių barjerų įrengimą ir bepiločių orlaivių identifikavimo ir neutralizavimo sistemų įdiegimą šalia svarbiausių energetinių įrenginių, avarinių įrangos rezervų didinimą bei tinklo parengimą dirbti kritiniu rėžimu. Atsižvelgiant į besikeičiantį grėsmių pobūdį, įgyvendinamos priemonės skirtos tiek trumpalaikiam atsparumui užtikrinti per artimiausius kelerius metus, tiek ilgalaikio tvaraus saugumo didinimui.

Siekiame didinti ir visos energetikos sistemos lankstumą, bei tarpsektorinę integraciją, taip sukuriant papildomas priemones stabiliam sistemos veikimo užtikrinimui. Energetikos sistemai skaitmenizuojantis ir tarpusavyje integruojantis, šalia didinamo fizinio objektų saugumo, privalome neužmiršti ir kibernetinės saugos. Kibernetinėje erdvėje su potencialiomis provokacijomis susiduriame kasdien, lyginant su 2023 metais, šiemet vidutinis kibernetinių atakų skaičius Kritinės infrastruktūros įmonėse Baltijos regione išaugo daugiau nei 2 kartus. Todėl atnaujiname savo informacijos saugos vadybos sistemą, kurios atitiktį naujausiems standartams svarbiausiose įmonėse patvirtiname sertifikatais, bei diegiame papildomas skaitmeninės saugos priemones stiprinančias energetikos sektoriaus kibernetinį saugumą. Esminės mūsų kibernetinės saugos programos priemones sudaro pažangios įsilaužimus užkardančios priemonės, bei reagavimo į saugos įvykius ir galimus kibernetinius incidentus stiprinimas, kuriuos vystydami bendradarbiaujame su Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru ir tarptautiniais strateginiais partneriais. Keliame ne tik technologinį lygį, bet ir darbuotojų įgūdžius, mokydami atpažinti ir apsisaugoti nuo kibernetinių atakų. Tuo tikslu, užtikriname nuolatinius darbuotojų ir partnerių mokymus, bei pratybas.

Visai gali būti, kad dirbtinis intelektas nebūtinai konkuruoja su gynybos pramone, nes dirbtinis intelektas sėkmingai panaudojamas sudėtingose gynybos sistemose. Kalbant bendrai, pageidautina, kad Lietuvoje sparčiau augtų aukštųjų technologijų pramonės sektoriai, atnešantys daugiau pridėtinės vertės. Džiugina, kad mūsų šalyje vidutinės ir aukštos techologijos pramonės vaidmuo nuosekliai stiprėja: jai šiuo metu tenka daugiau kaip ketvirtadalis visos pramonės gamybos.

Aukštesnių technologijų pramonė yra atsparesnė bendro pobūdžio visuminiams paklausos ar pasiūlos šokams, o tai gerina visos pramonės padėtį. Taip yra todėl, kad aukštesnės technologijos dažniausiai konkuruoja ne pigumu, o idėjomis ir kokybe, todėl turi lojalesnius klientus, aukštesnes pelno maržas. Tai leidžia lengviau absorbuoti neigiamą anksčiau minėtų šokų poveikį.

Kalbant apie kitas grėsmes ar galimybes (nelygu iš kieno pozicijų žiūrėsime), verta paminėti, kokios sritys numatomos kaip iššūkiai euro zonos viešiesiems finansams: visuomenės amžėjimas, gynyba, skaitmenizacija ir klimato kaita. Jiems spręsti prireiks ir viešojo, ir privataus sektoriaus investicijų.

Karo Ukrainoje tretiesiems metams einant į pabaigą, pasigirsta vis daugiau diskusijų apie tai, kad turėtų būti ieškoma vienokio ar kitokio taikos plano. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis prieš daugiau nei mėnesį taip pat pristatė savo „taikos“ planą JAV prezidentui J. Bidenui ir kandidatams į JAV prezidento poziciją. Šį planą jis pavadino Ukrainos „pergalės“ planu. Ir nors valstybės, mūsų sąjungininkės, dažnai kartoja, kad rems Ukrainą „iki pergalės“, problema, kad nei NATO, nei ES, nei kažkokiu kitu formatu Vakarai neturi Ukrainos pergalės vizijos. Tiesa pasakius, valstybės labai skirtingai ją įsivaizduoja. O be koordinuotų ir strateginių tikslų diktuojamų Vakarų valstybių veiksmų ukrainiečių galimybės laimėti, t.y. užsitikrinti, kad Rusija niekada nebeužpultų Ukrainos, yra ribotos. Čia mums, Lietuvai ir Lenkijai kyla ypatingai svarbi misija - imtis lyderystės formuojant Vakarų poziciją dėl Ukrainos pergalės, Rusijos vietos Europoje, Europos gynybos pajėgumų plėtotės. Keičiantis pasauliniam galių balansui, JAV interesams judant link Indijos - Ramiojo vandenyno regiono, augant konfliktų skaičiui, tokia lyderystė mums yra būtina siekiant išlikti.

Niekas nebus nustebęs dėl „Discord“ draudimo Rusijoje, juk šalis jau uždraudė „Facebook“, „Instagram“ ir kitas amerikietiškas platformas, kurios nesutiko bendradarbiauti su Maskvos reikalavimais. „Discord“ išsiskiria tuo, kad Kremliui ši platforma buvo itin pavojingaą dėl vaizdo transliacijų; sunku sekti ir kontroliuoti, kas yra kalbama realiu laiku.

Tačiau, kaip ir kitos platformos, „Discord“ greičiausiai nedings visiškai – jis bus lengvai pasiekiamas naudojant VPN paslaugas, nors ir tai yra šiek tiek ironiška, nes VPN naudojimas taip pat yra draudžiamas Rusijoje. Šis draudimas tik dar kartą pabrėžia, kaip Rusija siekia įgyvendinti totalinę kontrolę skaitmeniniame sektoriuje, ypač po 2022 metų vasarį vykusios invazijos į Ukrainą. Kremlius sistematiškai siekia uždrausti socialinių medijų platformas, kurioje gali laisvai komunikuoti potencialūs oponentai.

Kariškiai vaizdingai apibūdina esminį NATO principą – atgrasymą. Tam, kad jis veiktų, bet koks potencialus agresorius turi žinoti, jog kitoje pusėje nestigs nei politinio ryžto, nei praktinių priemonių atremti grėsmę. Šia linkme ir juda NATO: prieš dešimtmetį 2 proc. ribą buvo pasiekusios vos kelios valstybės narės, o dabar tokių mažiausiai 23. Be to, radikaliai atnaujinti NATO gynybos planai, kurie ir apibrėžia imperatyvą gebėti apginti kiekvieną NATO centimetrą. Žinoma, tai reikalauja didelių investicijų – tiek politinio kapitalo, tiek finansų. Europoje yra nemažai politikų, kurie stokoja lyderystės arba atvirai dėsto prorusiškas mintis. Visgi turime pagrindo manyti, kad NATO juda teisinga linkme.

– Kokia Achemos ateitis? Tai buvęs Lietuvos pramonės perlas. Kadaise su ja buvo susiję 900 Lietuvos įmonių.

– Dabar susiję apie 700. Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prisimenu kelionę su Bronislovu Lubiu, kai lėktuve turėjome laiko ir diskutavome. Dabar skaudu žiūrint, kad paskutinius dvejus metus ji negauna pelno. Trąšų poreikis išliks, jas reikės gaminti ir parduoti. Jei negaminsime mes, jas gamins rusai, kinai, kurie turi pigių energetinių išteklių.

Turime suvokti, kokia šio komplekso reikšmė chemijos pramonei. Ateitį jis turi ir ji būtų šviesi jei pavyktų pakeisti gamybą ir gaminti žalią amoniaką ir azotą, tačiau tam reikia milžiniškų investicijų. Mano skaičiavimu, apie 2 mlrd. eurų. Tai unikali gamykla visame Rytų flange. Antros tokios gamyklos nėra. Tai ir pavojus, tačiau tuo pačiu ir galimybė.

Be to, mes priklausomi nuo dujų.

Iš kitos pusės, daugelis medžiagų, kurias jie gamina, turi paklausą. Iš azoto rūgšties galima gaminti tiek trąšas, tiek sprogmenis. Turime siekti, kad ši gamykla išliktų. Susitiksiu su galimais pirkėjais ir apie tai kalbėsimės. Mano siekis, kad darbuotojai, kurie ten dirba, toliau turėtų darbo vietas ir gautume papildomų lėšų transformuojant gamyklą ir, nors skamba juokingai, gamintų tvarias ir žalias trąšas, kurių kaina ES bus aukštesnė nei įvežtinių.

– Minėjote, kad sustabdžius Achemą galima sustabdyti ir mūsų pramonę.

– Achema didžiulis dujų naudotojas ir jai sustojus dujos mums labai brangtų. Kadaise jis sunaudodavo 55 proc. visų Lietuvos dujų. Įsivaizduokite, kiek pabrangtų vien infrastruktūros mokesčiai dingus šiam kiekiui.

Kiekvienas turėtų žinoti kaip elgtis karo atveju ir koks būtų jo vaidmuo. Tuomet ir laukti būti ramiau, ir sulaukus nedvejoti, o jei nesulauksim tos dienos, tai įgūdžius pritaikysime kitur. Kai žinai, ką darysi, tampi atsparesnis. Bus tokių, kurie pabėgs, neprisidės, ar norės net pakenkti, bet tiesiog nereikėtų jiems skirti dėmesio. Investuoti reikia į tuos, kurie nori ir gali prisidėti prie šalies saugumu stiprinimo.

Pietų valstybėms kyla daug dilemų. Jeigu bus didelis mirčių kiekis, tai visų akys nukryps į jas ir jos bus kaltinamos už nežmogišką elgesį. Panašią situaciją, tik daug mažesne apimtimi, mes matėme, kai Baltarusijos autoritaras Lukašenka vykdė hibridinę migracijos ataką per Lietuvos sieną. Mes irgi nebuvome pasirengę priimti didelio kiekio prieglobsčio prašytojų. Mūsų veiksmai, siekiant apsaugoti sieną, buvo traktuojami kaip žmogaus teisių pažeidimas.

Valstybė maisto produktais planuoja aprūpinti didžiąją dali gyventojų. Pirmas 3 dienas gyventojai maisto atsargomis turėtų pasirūpinti patys, 4,5,6 dienas gyventojais rūpintųsi savivaldybės, o nuo septintos pilna apimtimi įsijungtų valstybės rezervo mechanizmas. Tiesa, priklausomai nuo situacijos, maisto aprūpinimas iš valstybės rezervo gali būti pradėtas tiekti ir anksčiau. Be jokios abejonės, esama krizinė situacija diktuos savas sąlygas ir ešalonavimo algoritmas gali būti keičiamas.

Vyriausybei klausimas – kas, kam, kokiais kiekiais ir kur tieks produkciją ekstremalios situacijos metu yra vienas iš prioritetinių. Jis yra integrali valstybės planavimo rengiantis įvairioms krizinėms situacijoms, įskaitant mobilizacijai, dalis: „Esame parengę ir pratybose ištestavę maisto tiekimo algoritmą, jo praktinius aspektus esame pristatę ir mūsų sąjungininkams. Šis algoritmas nustato ne tik aiškius aprūpinimo maisto produktais kelius ir būdus, bet ir žmonių informavimą bei kitus su tuo susijusius klausimus bei procedūras.

„Didėjanti geopolitinė įtampa ir kibernetinių atakų skaičius kelia didelių iššūkių energetiniam saugumui, todėl ši sritis tampa prioritetine. Lietuvos kritinės energetikos infrastruktūros operatoriai ir vystytojai aktyviai reaguoja į šiuos iššūkius – jie stiprina apsaugos priemones, atlieka reguliarius auditus bei siekia kibernetinio saugumo sertifikavimo. Tačiau decentralizuotos energijos gamybos plėtros kontekste ne visi energetikos sektoriaus dalyviai vienodai vertina kibernetinių incidentų grėsmę ir savanoriškai prisideda prie valstybės kibernetinio atsparumo stiprinimo.

Saulės ir vėjo elektrinių pajėgumai Lietuvoje jau viršija 3 GW, o jų gaminama elektra sudaro daugiau nei 40 % šalies elektros poreikio. Šios elektrinės tampa Lietuvos pamatiniu klimatui neutralios energetikos sistemos elementu, tačiau tokia decentralizuota plėtra taip pat kelia ir naujų su skaitmeniniu pasauliu susijusių iššūkių. Siekiant užtikrinti atsakingą šių sistemų plėtrą, valstybės lygiu priimti įstatymų pakeitimai, kurie įpareigoja imtis kibernetinio saugumo priemonių. Svarbu pažymėti, kad teisės reikalavimai neapriboja įrangos įsigijimo, kas apsunkintų atsinaujinančios energetikos plėtrą ir mūsų konkurencingumą regione, tačiau sprendžia kibernetinio saugumo problemas. T.y. įpareigodami užkirsti kelią „atitinkamų valstybių“ neteisėtai prieigai prie elektros gamybos ar kaupimo įrenginių. Tai apima galios parametrų keitimo, įrenginių įjungimo ar išjungimo nuotolinį valdymą, kurį galima užkardyti tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atjungiant įrenginius nuo interneto ar diegiant ugniasienes.

Tiek tinklų operatoriai, tiek gamybos ir kaupimo sistemų vystytojai privalo užtikrinti šių reikalavimų įgyvendinimą. Tai sudarys prielaidas sukurti saugesnę ir atsparesnę Lietuvos energetikos sistemą, gebančią atsilaikyti prieš šiuolaikines grėsmes ir iššūkius.“

Taigi, Lietuva ir Baltijos regionas gali ir turi tapti atsinaujinančios energetikos donoru Vidurio ir Vakarų Europos sąjungininkėmis. Ne paslaptis, kad apsirūpinti elektros energija yra gyvybiškai svarbu kiekvienai šaliai. Kai Vidurio ir Vakarų Europos šalių pramonė bus priklausoma nuo mūsų šalyje generuojamos elektros energijos, tos šalys bus visiškai suinteresuotus apginti mūsų ir atitinkamai savo interesus.

Tariant labai trumpai ir paprastai: tiekti energiją Vokietijos pramonei – tas pats kas turėti dar vieną Vokietijos batalioną Lietuvoje.

Mikrobangų krosnelė kaip šalutinis produktas atsirado II Pasaulinio karo metu, kuriant radarų sistemas. Mokslininkai suprato, kad spinduliuotė paveikė jų kišenėje esantį šokoladuką ir jis ištirpo. Bet iš tikrųjų tai buvo karinis užsakymas tam, kad būtų lengviau aptikti priešo raketas, lėktuvus ir tokiu būdu kurti sistemas, kurios mus saugo. Pirminė versija – daugiau nei 300 kg ir 2 metrai aukščio

Lietuvos ekonomikos rezultatai yra puikūs, ir analizuojant, kodėl, priežastis nustatyti gana sunku. Juk geopolitinė padėtis Europoje, ne ypač ekonomikos augimą suprantanti ir vertinanti politikų dauguma, buvimas ES politinio ir geografinio paribio (ir ne bet kokio) valstybe, ypač prastas susisiekimas ir daugybė kitų priežasčių, kurios pateisintų gerokai prastesnę situaciją šalyje. Man į galvą ateina pagrindinė priežastis, pateisinanti puikius rezultatus. Palyginti su kitomis šalimis, lietuviai turi puikius verslumo įgūdžius ir nuostabų alkį sėkmei, jie tikrai nuoširdžiai nori kurti verslą, geba sukurti pridėtinę vertę ir jiems tai labai svarbu.

Mūsų šalis turi aukštos kvalifikacijos itin išsilavinusią ir labai kūrybingą darbo jėgą, kuri dar turi ir puikius skaitmeninių technologijų įgūdžius. Taigi tokie žmonės, reikia pripažinti, jau sudaro tinkamas sąlygas verslui kurti.

Lietuviai kuria pasaulinio lygio produktus, mūsų produkcija eksportuojama į beveik 200 pasaulio šalių – tai rodo, kad lietuvių sukurti produktai yra konkurencingi pasaulyje. Mes turime mažai žemės, mažai jūros, beveik neturime naudingųjų iškasenų, todėl mums itin svarbu kurti aukštos pridėtinės vertės produktus. Taigi didžiausias mūsų konkurencinis pranašumas yra mūsų žmonės, kurie ir kuria aukštos pridėtinės vertės verslus.

Aplink matome startuolius, kuriuos įkuria jaunuoliai, dar besimokydami mokykloje, taigi akivaizdu, kad verslą įkurti ne taip ir sunku. Tiesa, šiek tiek kita kalba būtų apie to verslo išlaikymą ir vystymą. Taigi verslą daryti mes gebam, bet spragų reguliavime tikrai yra. Šiandien verslas Lietuvoje vis dar kažkodėl visuomenei ir politikams dažniausiai atrodo tik verslininkų reikalas. Bet mūsų verslo sėkmė yra tiesiogiai susijusi su ekonomikos augimu, kuris turėtų būti mūsų visų reikalas. Taigi ir gerų sąlygų, palankios mokestinės aplinkos užtikrinimas verslui irgi turėtų būti mūsų visų reikalas.

Vis dar šiek tiek turime užsilikusio požiūrio, kad verslininkus reikia bausti nuolat ieškant būdų, kaip jiems padidinti mokesčius. Ir Vyriausybės pastanga pakeisti (neabejotinai didėjimo linkme) mokesčius prieš pat rinkimus nuoširdžiai trikdo. Negi politikai nežino, kad užsienio investuotojai jau nuo karo pradžios labai atsargūs, o dauguma vietinių galvoja apie rizikų geografinį diversifikavimą. Ar tikrai norisi to paskutinio lašo? Gal geriau susikoncentruoti į dalykus, būtinus ekonomikos augimui.

Esu jau ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje yra būtina viešojo sektoriaus pertvarka tam, kad ten dirbtų žmonės, kurie supranta verslo svarbą ir siekia pašalinti visas jam iškylančias kliūtis. Čia taip pat reikalingas imigracinės politikos palengvinimas tiek dėl kvalifikuotos, tiek dėl nekvalifikuotos darbo jėgos; taip pat investicijų skatinimas finansinėmis subsidijomis bent jau daugumos Vidurio Europos valstybių taikomu intensyvumu; verslui tinkamos infrastruktūros nuolatinis paruošimas; greitesnis ir efektyvesnis struktūrinių fondų paskirstymas ir panaudojimas; greičiau ir lengviau finansuoti verslo projektus leisiančių priemonių paieška ir pan.“

Pasiteiravus, ką būtų galima išskirti kaip pranašumą kuriant verslą Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, be jau minėtų, išskyrė dar kelias: „Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, yra labai gerai skaitmenizuotos valstybės paslaugos. Mes esame maža rinka, todėl čia yra labai paprasta megzti pažintis ir plėsti kontaktų ratą. Mes siūlome vieną labiausiai išsilavinusių darbo jėgų visame pasaulyje. Taigi Lietuva yra pilna talentų su aukštuoju išsilavinimu.

DI technologijos yra plačiai naudojamos, tobulinamos, tad siekiant suprasti ar tai tikra ar ne, visų pirma reikia pasidomėti kas yra DI, kur jis naudojamas, kaip veikia. Jei norėtume išsiaiškinti ar parengtas tekstas yra parašytas žmogaus ar technologijos, turėtume atlikti teksto analizę, ieškoti DI braižo arba pasinaudoti DI sistemomis, kurios išanalizuoja tekstą daug greičiau nei žmogus ir atsako kas yra jo autorius. Kuomet yra naudojamos „Deep fake“ technologijos ir norėtume įsitikinti, kad video vaizdas yra tikras, turime pasikliauti savo kritiniu mastymu, pasitikrinti kitus informacijos šaltinius, kylant abejonėms tiesiog paklausti ekspertų nuomonės.

Jau šiandien DI kovoja prieš DI. Vieni ieško sistemų pažeidžiamumų, kiti stebi neįprastą veiklą skaitmeninėje erdvėje ir siekia iš anksto užkardyti piktavalių veiklą. Kibernetinių incidentų skaičiui nuolat augant ir sudėtingėjant operacijoms, vis dar stokojant žmogiškųjų, specializuotų ekspertų, DI panaudojimas šių incidentų tyrimų veikloje tapo natūralus ir neišvengiamas. Tuo pačiu DI atkeliavo ir į civilinį pasaulį, kuriame mums gamintojai pasiūlė patogesnių, saugumą ir inovatyvumą užtikrinančių technologinių sprendimų, tokiose srityse kaip video grafika, teksto apdorojimas, verslo sprendimų automatizavimas, išmanių buities prietaisų, medicinos srityse ir panašiai.

Karinių konfliktų metu modernios technologijos ir inovacijos įgauną svarbius vaidmenis, tad nenuostabu, kad per paskutinius kelerius metus dirbtinis intelektas tapo neatsiejama modernios, karinės paskirties, ginkluotės dalimi. „Net nelabai svarbu ar ta ginkluotė veikia sujungtuose tinkluose, kur yra naudojama didelių duomenų kiekių analizei, pažeidžiamumų paieškai, „deep fake“ operacijoms, ar yra apmokyta ir izoliuota dronų sistemoje, žvalgybos techninėje įrangoje, taikinių identifikavime, sekime. Šioje srityje fiksuojamas agresoriaus progresas netgi yra didesnis, nes jų neriboja žmogaus teisių, asmeninių duomenų apsaugos ar etikos klausimai, tuo tarpu vakarų valstybės yra įsivedusios pakankamai griežtus DI panaudojimo apribojimus, kurie iš vienos pusės leidžia aptarti taisykles, ribojimus, tačiau iš kitos pusės, stabdo šios technologijos vystymo pažangą.

Kiek vėliau buvo plačiai pradėtos taikyti dezinformacijos ir klaidinimo operacijos, siekiant apgauti, suklaidinti, daryti įtaką žmonių nuomonės formavimui. Piktavaliai šias operacijos sujungia su įsilaužimais į naujienų portalus, naudoja modernius IT įrankius užvaldant socialines paskyras, kuriant netikrus socialinius grupių „debesis“, per kuriuos ir skleidžia melus, tikrovės neatitinkančią informaciją, kiršina visuomenę.

Kaliningrado tranzito klausimas buvo itin jautrus 2022 m. ir tik patvirtino, kad dėl ilgamečio šio regiono militarizavimo ir agresyvaus Kremliaus veikimo apskritai Kaliningradas yra geopolitinis galvos skausmas. Bet daryti toli siekiančias išvadas iš pavienių Putino pareiškimų apie rengimąsi agresijai prieš NATO nėra pagrindo. Šiuo metu agresorius yra įklimpęs Ukrainoje, ten permestos turimos pajėgos, įskaitant ir iš Kaliningrado. Ne veltui tame pačiame ISW tekste kalbama apie galimą naują mobilizacijos Rusijoje bangą, kurios Putinas labai nenori. Tokiame kontekste papildomos grėsmės agresijai prieš NATO valstybes nėra padidėjusios

Galima tik priminti, kad rusija operacijai prieš Baltijos valstybes dirvą ruošia bent nuo 1990 m. kovo 11 d. Tai tęstinis procesas, kuris tęsis tol, kol rusija bus imperialistinė valstybė. Kitas klausimas – kokia to planavimo ir norų praktinė išraiška. Galima tik pasikartoti, kad kol nesibaigė rusijos karas Ukrainoje ir kremlius neatkūrė savo karinių pajėgų, operacija prieš NATO rusijai reikštų savižudybę. Nemaža dalis rusijos ginkluotės ir pajėgų yra išvežta iš Kaliningrado į Ukrainą. Be to, kremliui nepavyksta įtraukti baltarusijos į tiesioginį karą prieš ukrainiečius, tad tikimybė, kad lukašenka bus sukalbamesnis įsijungdamas į karą prieš NATO, yra dar mažesnė. Paprastai kalbant – v. putinas gal ir norėtų, bet neturi kuo. Anksčiau Kaliningradas buvo NATO galvos skausmas. Dabar dėl rusijos agresijos prieš Ukrainą stiprėjantis Aljanso buvimas rytiniame flange uždeda taikinį ant Kaliningrado, jei rusija sugalvotų kokią kvailystę.

rusija jau trečius metus bando sunaikinti Ukrainos logistiką, aviaciją ir energetiką. Kas jiems gerai "sekasi", tai atakuoti vaikų ligoninę Kyive, ir senelių pensionatą Sumy. Jokių kitų strateginės reikšmės efektų jiems pasiekti nepavyko. Tad rimtai vertinti kliedesius apie smūgį JAV nevertėtų. Tokios kalbos yra iš esmės skirtos rusijos vidinei auditorijai.

Prie tokių grasinimų jau turėtume būti įpratę. Ypač, kai Vakarų šalys svarsto apie papildomą karinę pagalbą Ukrainai, leidimą naudoti raketas taikiniams Rusijos gilumoje. Tokiu būdu siekiama Vakaruose pasėti nerimą ir sustiprinti politines jėgas, kurios ragina neberemti Ukrainos, mainais tikintis geresnių santykių su Rusija. Kaip rodo pastarojo laikotarpio istorija, tokia strategija, kurią viena ar kita forma išbandė ir Emmanuelis Macronas, ir Angela Merkel, ir kiti lyderiai - visiškai nepasiteisino ir nesustabdė Kremliaus agresyvių veiksmų. Netgi priešingai.

Štai ir dabar – „Facebook“, „Telegram“ ir bala žino dar kur visokių piktavalių platinamas toks visai negudrus melas – esą Lietuvoje ir Estijoje žmonės už elektrą moka brangiausiai visoje Europoje. Sugalvota negudriai, bet visgi limpa, nes kūrėjai seniai žino savo auditorijos skausmo taškus ir yra išlavinę jų masažavimo metodus. Tai, kad kažkur kažkas kainuoja pigiau nei pas mus – puikus neurolingvistinio programavimo pratimas. Tokia tarsi pirmoji abėcėlės raidė, po kurios galima rikiuoti ir visas kitas. Brangu, nes verslininkai godūs, valdžia korumpuota, o valstybė garma pragaran. BET... Yra žmonių, kurie žino kaip viską sutaisyti: pakelti algas, sumažinti mokesčius, nutraukti karus ir draugauti su kaimynais. Platinam!

Karas Ukrainoje neturi aiškios pabaigos. Kitaip sakant, žūsta žmonės, o Ukrainai sunkiai sekasi išstumti okupacines pajėgas iš savo teritorijos. Taip pat matome nuolatinius sabotažo atvejus ir Europos šalyse, įskaitant ir Baltijos šalis. Pavyzdžiui, visai neseniai matėme įskridusį droną į Latviją, daugybė panašių incidentų nutinka ir kitose NATO valstybėse.

Taigi, tos įtampos tikrai nestinga, bet esminis klausimas, kaip su ta įtampa dorotis arba kai kuriais atvejais išnaudoti. Jeigu įtampa virsta panika ir nerimu, kuris verčia elgtis nekonstruktyviai, tuomet tai yra labai didelė problema. Kita vertus, jeigu tam tikra įtampa yra galimybė elgtis konstruktyviai asmeniniame arba šeimos rate ir planuoti, ką reiktų daryti dingus elektrai, ar pan., tai nėra taip jau blogai.

Tikrai nėra nuostabu, kad jie jau nebenori apie karą galvoti. Jiems tai nebėra aktualu, todėl natūralu, kad nemato būtinybės toliau tęsti savo saugumo stiprinimą. Vis dėlto yra politinis lygmuo, kuris turi užtikrinti tęstinumą. Kitaip sakant, baimė praeis, o įvykiai ir toliau tęsis. Jeigu nenorime girdėti, kas vyksta Ukrainoje, tai nereiškia, kad ten niekas nevyksta. Jeigu nenorime tikėti, kad Rusija toliau nežengs, tai irgi nereiškia, kad ji neturi tokių planų.

Manau, kad sistemingas, metodiškas ir šaltakraujiškas tolimesnis rengimasis savo gynybai yra esminis. Mes privalome užtikrinti tą metodišką judėjimą į priekį ir nepasiduoti populistinei nuomonei, kad dabar mums niekas negresia, todėl galime tuos pinigus „ištaškyti“. Reikia priminti, kad krizės ateina ir išeina, o kai ateis kita krizė vėl klausim, „o kur mes buvome anksčiau ir kodėl nesame pasiruošę“?

Ar ankstesnis kovinio drono įskridimas į NATO oro erdvę yra tyčinis, ir ar šio ryto incidentas susiję – pasakyti sunku, tai nustatys tyrimą vykdantys ekspertai. Tačiau galima teigti, jog oponentas atidžiai stebi tiek Aljanso, tiek jos šalių narių reakcijas ir daro išvadas. Galima priminti, kad oponento testavimas yra žvalgybos ir pasirengimo veikti dalis. Tai nereiškia, kad aktyvių veiksmų rusija rengiasi imtis artimiausioje perspektyvoje – rusijai įklimpus Ukrainoje, kremlius tam neturi nei pajėgų, nei resursų. Tačiau mums svarbu išmokti pamoką ir tobulinti savo pajėgumus bei sąveiką.

Tokie incidentai gali kelti nerimą, bet pirmiausiai yra būdas adaptuoti NATO gynybos parengtį ir pajėgumus tokiems scenarijams. Kitaip tariant, svarbu tą daryti dabar priimant konkrečius sprendimus, nei tuo atveju, jei kiltų realios didelės saugumo grėsmės. Galime neabejoti, kad agresoriaus pusė atidžiai stebi atsaką ir ieško silpnumo, abejonių apraiškų. Svarbu tam nesuteikti peno.

Visgi nepabėgsime nuo aplinkybės, kad oro gynybos pajėgumų trūksta visame Aljanse, ir staigiai išspręsti šios problemos nepavyks vien dėl pirkimų/gamybos/pagalbos Ukrainai.

Trumpo kandidatas į viceprezidentus JD Vance'as teigia, kad laimėjus rinkimus Ukrainoje būtų bandoma kurti „demilitarizuotą zoną“. Taip pat iš esmės užvertos durys Ukrainos narystei NATO. Tokius teiginius reikia vertinti atsargiai.

Pirma, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo manyti, Trumpas yra apmąstęs planą kaip elgtųsi tapęs prezidentu, nes tam akivaizdžiai neskiriamas didelis dėmesys. Daug lemtų aplinkybės ir jo intuicija.

Antra, Trumpas jau keliskart neigė JD Vance'o teiginius. Pvz., kandidatui į viceprezidentus pareiškus, jog Trumpas vetuotų federalinį abortų draudimą. Apskritai jų santykis kol kas atrodo duobėtas, Trumpą akivaizdžiai erzina dažnai sulaukiami klausimai dėl kompaniono pasisakymų. Trečia, iš to, kas žinoma, Trumpas nėra linkęs kliautis JD Vance'u užsienio politikos temose. O paties JD Vance'o angažuotumas – ir itin kritiškas Ukrainos vertinimas – yra gerai žinomi. Be abejo, tai savaime nereiškia, kad Trumpas, tapęs prezidentų, pvz., nepriskirtų karo Ukrainoje temos viceprezidento atsakomybei. Tačiau kol kas tai neatrodo realiausias scenarijus.

Birželį Reagano instituto atlikta apklausa rodė, kad 70 proc. Respublikonų, priskiriančių save Trumpo ideologiniam MAGA judėjimui, sutinka, kad JAV svarbu Ukrainos pergalė kare prieš Rusiją. Bet bendra tendencija ta, kad šis karas Trumpui – ir didelei daliai amerikiečių, ne tik Respublikonų tarpe – yra dirgiklis, kuris trukdo koncentruotis į svarbesnes temas. Tad dirgiklį bus siekiama pašalinti.

Ukrainos karo metu, kaip ir kitų didžiųjų karų kontekste, neaplenkiama ir informacinė erdvė: itin dažnai pasitaiko dezinformacijos kampanijų ir tyčinio misinformacijos platinimo. Pastaruoju metu taip pat pastebimos ir koordinuotos, humoru paremtos kampanijos, kurios gali pasireikšti tiek memų, tiek šmaikščių pokštų pavidalu. Šis reiškinys vadinamas anglišku terminu 'memetic warfare' (kariavimas memais).

Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.

Lietuvoje nėra mokslų dalyko, skirto ginklų gamybai. Chemikų, kurie ne tik gamina medžiagas, bet ir atranda naujų, galimų pritaikyti karyboje, turime ir juos ruošiame toliau. Kitų specialistų, pavyzdžiui, elektronikos srities, taip pat turime, tačiau reikia pabrėžti, kad militaristinė ir civilinė elektronika – skiriasi. Tad jeigu „Rheinmetall“ dėl specialistų trūkumo dalį darbų atliks užsienyje, jos sukuriama pridėtinė vertė Lietuvai stipriai mažės.

Verslas ir investuotojai tiki gamybos pramone, užsienio investuotojai nesijaučia atsakingi už Lietuvos saugumą. Daug kalbama apie gynybos pramonės augimą, tačiau iš kur ateis tie pinigai? Siūlau politikams neimti jų iš verslo, nes taip apvogtume ekonomiką. Kuo labiau skatinsime patį ekonomikos augimą nedidinant mokesčių, tuo daugiau pinigų patys ateis į gynybos pramonę.

Visos šalies gynyba prasideda nuo Kariuomenės ir NATO partnerių parengtų gynybos planų bei iškeltoms užduotims numatytų pajėgumų. Gynybos biudžeto dydis turėtų būti toks, kad suplanuoti pajėgumai būtų įgyti, jiems išlaikyti ir aptarnauti užtektų resursų, reguliariai vyktų šių planų patikrino pratybos, taip pat įtraukiant ir platesnę visuomenės dalį, o strateginės atsargos būtų pakankamos savarankiškai ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iki į pagalbą atvyks mūsų sąjungininkai.

Sankcijos įvestos Rusijai yra skirtos apsunkinti jai gauti kažkokių detalių, o tai, kad Lietuvoje registruotos įmonės tiekia detales nėra stebuklas. Nes jei kažkur yra trūkumas, tai atsiras vienokie ar kitokie žmonės, kurie tą trūkumą norės papildyti, nežiūrint į reputacines ar moralines nuostatas. Nepamirškime, kad sankcijos įvestos ne tik Europos Sąjungos ar JAV. Sankcijų nesilaiko aibe kitų valstybių. Rusija taip pat apeina sankcijas taip pat pirkdama detales iš to pačio Sakartvelo ar Kazachtano, Kirgizijos, Mongolijos ir kitų valstybių. Taip pat ir Taivanas suinteresuotas palaikyti gerus santykius su Rusija, kad tai būtų tam tikras saugiklis Taivanui nuo Kinijos.

Lustai yra labai svarbi detalė šiuolaikinėje ginkluotėje. Jų neturint neįmanoma turėti jokios elektronikos, kuri užtikrina ne tik navigaciją, bet ir sudėtingų mechanizmų veikimą, suderinamumą, taip pat ir pačius saugiklių suveikimą. Kai kurie sprogdikliai yra elektroniniai ir jie turi suveikti tam tikru laiku arba tam tikrame taške, aukštyje.

Nemanau, kad Lietuva sudaro bent kiek apčiuopiamą dalį tų kontrabandinių vežimų į užsienį, nes vien tik Lotynų Amerika užima dalį šitos rinkos arba Azijos valstybės. Tai Lietuva, nors ir atrodytų, kad mes labai daug darom, tačiau bendrame paveiksle tai tikrai nėra daug. Taip pat reikia atskirti Lietuvoje registruotas ir lietuviškas įmones. Tai iš to sąrašo matome, kad ne tiek daug tų įmonių dalyvauja toje morališkoje neteisingoje ir nelegalioje veikloje.

Mes gyvensime įtampoje, bet prie jos reikia prisitaikyti. Į tai reikia pažiūrėti iš pozityvios pusės – tai yra galimybių metas. Atsiranda labai daug įdomių, naujų sričių. Žmonija eina į priekį, daro didžiulį progresą. Pinigų, beje, netrūksta, tik reikia juos protingai įdarbinti

Pirmasis yra lokalus – Lietuvoje elektros pagaminama mažiau, nei suvartojama, todėl ją papildomai perkame iš užsienio – vien pernai vis dar importavome apie pusę sau reikiamos elektros energijos. Antrasis iššūkis globalus. Energijos sektorius, tai yra šilumos ir elektros energijos gamyba, labiausiai prisidėjo prie dabartinės klimato kaitos, todėl pasaulyje atsisakoma taršios energetikos ir pereinama prie atsinaujinančių energijos šaltinių, visų pirma – vėjo ir saulės.

Ypač ambicingus tikslus čia išsikėlė Europos Sąjunga. Ji numatė, kad iki 2050 m. visa Bendrija – tiek Lietuva, tiek kitos šalys – turi tapti klimatui neutrali, t. y. iki to laiko taršios energetikos turi nelikti. Tokį tikslą išsikėlė ir „Ignitis grupė“, siekdama nulinio emisijų balanso iki 2040–2050 m.

Statydami naujus vėjo bei saulės elektrinių parkus, vienu metu kovojame su abiem šiais iššūkiais. Galima pridurti, kad Lietuvai čia neblogai sekasi – per ketverius metus vėjo ir saulės jėgainių pajėgumai pas mus išaugo net keturis kartus. Taigi energetiniu požiūriu Lietuva savarankiškėja ir žalėja.

Šios kontrmobilumo priemonės ir jų dengimas ugnimi kritiškai svarbios pasitinkant pirmąjį agresoriaus smūgį. Tačiau kaip rodo rusijos – Ukrainos karo patirtis, pralaužus tokią pirmą gynybos liniją prasideda svarbiausias ir sunkiausias darbas – mūšių, artilerijos, aviacijos, dronų ir raketų smūgių sąlygomis kurti tokias ir tvirtesnes gynybos linijas užnugaryje. Tai reikalauja ne tik didelių resursų, bet ir intensyvios civilinės administracijos (karo komendatūrų) ir kariškių sąveikos – slapta įrengiamos pozicijos turi atitikti čia gynybą vykdysiančio vado ir bendrą operacijos sumanymą, būti apsaugotos nuo grėsmių iš oro (žvalgybos dronai, raketos, orlaiviai) bei žemės (priešo žvalgybinės grupės). Neabejotina, kad Lietuvos kariuomenė tai turi omenyje ir atitinkamai planuoja savo veiksmus.

Ukrainos karo metu, kaip ir kitų didžiųjų karų kontekste, neaplenkiama ir informacinė erdvė: itin dažnai pasitaiko dezinformacijos kampanijų ir tyčinio misinformacijos platinimo. Pastaruoju metu taip pat pastebimos ir koordinuotos, humoru paremtos kampanijos, kurios gali pasireikšti tiek memų, tiek šmaikščių pokštų pavidalu. Šis reiškinys vadinamas anglišku terminu 'memetic warfare' (kariavimas memais).

Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.

Būtų labai kvaila likti ten, kur tave daužo, šaudo, žudo, prievartauja. Tačiau likus mieste lieka didesnė tikimybė gauti pagalbos iš pagalbos organizacijų. Net ir karo metu mieste veiks priešgaisrinė tarnyba, greitoji medicinos pagalba, kitos tarnybos. Nusprendę traukti turi žinoti, kur jie traukiasi. Bet ne visi ir turi galimybę kur nors trauktis. Kita vertus, evakuojantis lieka pavojus pakliūti į apšaudymą. Bet kuriuo atveju, likti aktyvių karinių veiksmų zonoje yra neišmintinga.

Jei kabėtume apie operacinius tikslus, tai bet kuri kariuomenė nenori, kad priešas sulauktų pagalbos. Tokiu atveju priešas privalėtų užimti Marijampolę ir Klaipėdą. Dabar, kai Suomija yra NATO narė, priešui būtų privalu užkirsti paramos į Lietuvą atsiuntimui per Latviją į Šiaulius. O jei analizuotume taktinę pusę, tai svarbu užimti visus svarbių kelių susikirtimus ir transporto mazgus.

Mes kažkodėl esame įsitikinę, kad rusai taikosi vien tik į civilinę infrastruktūrą. Taip, tai tiesa. Tačiau tik tuomet, kai turi kokį nors konkretų tikslą. Tačiau pagrindinis jų kariuomenės tikslas – kariauti su kita kariuomene. Todėl naudoti aukštos technologinės vertės raketą apšaudant priedangas, o ne mūsų kariuomenės taikinius, yra naivu. Šiuo požiūriu paranoja turėtų būti sveikai pasverta. Jeigu tos priedangos yra skirtos civiliams, kaip jie sužinos, jei neskelbsime viešai?

Toks žingsnis atitiktų Turkijos veikimo logiką ieškoti pragmatinių ir naudingų saitų su visais. Pavyzdžiui, ši šalis siuntė ginklus Ukrainai ir viešai remia jos narystę NATO, bet tuo pačiu neprisideda prie sankcijų Rusijai ir iš ryšių su šiuo režimu generuoja apčiuopiamą ekonominę naudą. Savaime sprendimas jungtis prie BRICS reikšmingai nekeistų Turkijos statuso NATO, bet dar kartą pademonstruotų jos dviprasmišką požiūrį į partnerius Vakaruose.

Ir 10 proc. kurie ginklu pasiryžę gintis irgi geras rezultatas, atsižvelgiant į tai, kiek valstybė gebėtų aprengti, apginkluoti, sudėlioti į struktūras, kiek jiems rastų vadų ir pan. Apie 250 000 karių – tai teoriškai beveik 17 divizijų. Turime kur padirbėti, kad gebėtume atliepti bent dalį šio visuomenės lūkesčio

Yra ir kitas iššūkis, pabrėžė karo ekspertai, kaip likusią gyventojų dalį paskatinti prisidėti prie šalies gynybos?

Kitas iššūkis – kaip likusius 70 proc. paskatinti remti pajėgas ar bent jau ne kolaboruoti su priešu. Net ir tie kurie deklaruoja išvyksiantys, galėtų prisidėti padedant Lietuvai svečiose šalyse. Kiekvienam norinčiam turime rasti vietą (nebūtinai su ginklu), paskatinti abejojantį

Ši Vilniaus miesto savivaldybės ir krašto apsaugos ministerijos iniciatyva yra labai sveikintina. Pasaulinė praktika rodo, kad tai veiksminga ir patikima priemonė rengti šalies žmones nenumatytoms situacijoms, pvz. Švedija tokią praktiką taiko dar nuo 1961 m. Šiuo dezinformacijos ir melagienų laikotarpiu, iš anksto spausdintos instrukcijos yra kaip niekada veiksmingos ir patikimos. Suprantama, kad kiekviena situacija yra unikali ir labai svarbu piliečius skatinti patikimais radijo ar televizijos kanalais gauti naujausias žinias bei patarimus kaip elgtis vienoje ar kitoje kritinėje situacijoje, nepasiduoti panikai.

Jei kalbėtume apie energetinę nepriklausomybę kaip didesnį šalies gyventojų finansinį saugumą, kiek jis susijęs su kainų stabilumu, turime nepamiršti, kad Lietuva – maža ir atvira ekonomika. Nutraukus bambagyslę su rusija, net ir tapus elektros eksportuotojais, jautrumas pasaulinių ar regioninių energijos kainų šokams, visgi neišnyks – Lietuva yra regioninės Nordpool biržos dalimi. O didėjant energijos kainoms, didėja ir bendras kainų lygis. Energijos kainų augimas buvo vienas svarbiausių didžiulę infliaciją prieš keletą metų nulėmusių veiksnių. Pastaruoju metu mažėjusios energijos kainos mažinamai veikė infliaciją.

Svarstant apie kitus saugiklius – kaip apsaugoti šalį ir jos gyventojus nuo energijos kainų šokų svarbu ne tik investuoti į elektros energijos generaciją ir jungčių pralaidumą, kurie leistų elektros kainas Lietuvoje atsieti nuo iškastinio kuro, bet ir skatinti mažesnį energijos vartojimą didinant šalies energetinį efektyvumą.

Rengiantis ekstremalioms situacijoms nėra mažų ir nereikšmingų dalykų, o efektyviausiai saugumas yra užtikrinamas ne žmonėms, bet kartu su žmonėmis. Kiekvieno piliečio individualus pasirengimas padėti sau ir aplinkiniams yra pagrindinis dalykas. Įmonės galėtų padėti darbuotojams susipažinti ir įgyti reikalingų įgūdžių, pvz. vykdant pirmą medicininę pagalbą, skubiai evakuotis, suteikti pagalbą aplinkiniams.

Savimi ir savo šeima galintis pasirūpinti darbuotojas galės tinkamai įsilieti į įmonės pasirengimo ekstremalioms situacijoms darbus. Rengiantis šiems iššūkiams svarbu pagalvoti apie darbuotojų saugumą ir įmonės veiklos tęstinumą. Labai svarbu, kaip įmonė užtikrins turimos kritiškai svarbios infrastruktūros fizinę ir informacinę apsaugą bei informacijos uždarumą tiek prieš incidentus, tiek jų metu. Šalia to verta turėti algoritmus, kaip keičiasi darbo rutina (ar darbas tęsiamas toje pat vietoje, ar reikia keisti lokaciją, koks darbo grafikas). Taip pat ne mažiau svarbu užtikrinti infrastruktūros funkcionavimą (kaip užtikrinamas elektros, ryšių, vandens tiekimas ir pan.). Tam, kad šis darbas nebūtų chaotiškas, rengiami ekstremalių situacijų valdymo planai, paskiriami atsakingi darbuotojai ir rengiamos pratybos.

Žinoma, tai aktualiausia kritinės infrastruktūros įmonėms, jos gana neblogai šiems iššūkiams pasiruošusios. Tačiau ir kiti ūkio subjektai turėtų šiuos klausimus turėti omenyje. Kritiškai svarbu, kad numatyti veiksmai būtų kartojami ir testuojami. Tik taip galima realiai pamatyti, kas ekstremalioje situacijoje suveiks, o kur reikia patobulinti procedūras ar įsigyti trūkstamos įrangos.

Akivaizdu, kad susirūpinimas priedangų ir slėptuvių skaičiumi yra išaugęs. Kol atskiros savivaldybės bando spręsti šį klausimą skirtingais būdais, norėtųsi ir didesnio visuomenės ir bendruomenių įsitraukimo. Įvairių pastatų įtraukimas į priedangų sąrašą, tų objektų nepadaro savaime daugiau ar mažiau saugiais. Su pilietinės visuomenės parama ir pagalba, nemaža dalis rūsių ar kitų statinių galėtų būti pritaikomi bent kaip laikinos priedangos pavojaus atveju. O tokių vietų atitinkamas žymėjimas palengvintų civilių susiorientavimą pavojaus metu.

Sveikintinas savivaldybių noras įvairiais būdais skatinti gyventojų iniciatyvas ir prisidėti prie jų įgyvendinimo. Formų galima rasti skirtingų, tačiau nemažiau svarbu dalintis informacija ir patarimais, kaip kiekvienas gyventojas galėtų įsivertinti savo gyvenamąją aplinką ir rasti saugiausią vietą, labiausiai atitinkančią priedangai keliamus reikalavimus.

Migracijos politika yra tiesiogiai susijusi su investicijų pritraukimo skatinimu. Metas suprasti, kad Lietuva paprastai automatiškai nėra investuotojų sąrašo viršuje. Tiesa, Baltarusijos atveju, tai yra patogus pasirinkimas, bet tikrai ne vienintelis. Ir nenuosekli migracijos politika šiuo atveju gali tapti nemaža priežastimi tiesiog investuoti kitur. Niekas nesako, kad turime būti neprincipingi ar pamiršti vertybes ir grėsmę kaimynystėje. Bet mūsų geopolitinė padėtis šiandien ir taip apsunkina investicijų atėjimą į Lietuvą, taigi ir sulėtina mūsų ekonomikos augimo procesą.

Strategiškai mes privalome siekti aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų. Turime kviesti į Lietuvą verslus, kurie kuria naujas technologijas, nes šie dalykai šiandieniniame gynybos kontekste irgi yra itin svarbūs. Jeigu norisi kasmet keisti migracijos politiką, galbūt metas problemos ieškoti ne čia, galbūt mūsų pirminis patikrinimas blogai veikia? Kaip gali atsirasti atvejų, kai leidimas gyventi išduodamas, o tada paaiškėja, kad žmogus yra dirbęs kažkur šalies vidinėse struktūrose? Gal jau metas padaryti dalykus teisingai iš pirmo karto? Jeigu priėmėme spendimą laikyti savo duris atviras, turime jo ir laikytis, nes čia kalbame apie žmonių gyvenimus. Žinoma, šiame kontekste privalome prioritetą teikti savo nacionaliniam saugumui, o mūsų atliekami patikrinimai privalo būti išsamūs, valstybės institucijos turi pradėti matyti paveikslo visumą, o ne tik vertinti formaliai – reikia labai rimtai įsigilinti į kiekvieną atvejį ir nepalikti sprendimų tik beveidėms institucijoms. Reikalas tas, kad ekonomikos augimas yra mūsų antrasis tikslas po nacionalinio saugumo ir jei galime šiuos abu dalykus suderinti, tą privalome ir padaryti.

Anksčiau turėjome labai sveikintinų projektų, tokių kaip Start-up Visa, kurie palengvino migracijos taisykles ir suteikdavo galimybę inovatyviems startuoliams iš trečiųjų šalių atvykti ir plėtoti savo sukurtą verslo sprendimą pasinaudojant Lietuvoje esančia infrastruktūra. Šiandien, apie tai kažkaip nebekalbama. Nacionalinis saugumas ir lėšų gynybai didinimas šiandien yra mūsų svarbiausias prioritetas, bet be ekonomikos augimo, šį tikslą įgyvendinti bus labai sunku. Mes čia kalbam apie daugiau nei 80 mln. Eur, kuriuos Baltarusijos verslai atneša į mūsų valstybės biudžetą. Tai nėra labai maži pinigai – juk išeitų ir vienas kitas bayraktaras ar dronas.

Ateities iššūkiai, tokie kaip nauji ES aplinkosaugos reikalavimai, įsigaliosiantys 2030 m., kelia didelius reikalavimus ir Klaipėdos uostui. Investicijos į infrastruktūrą, tokią kaip krantinių aprūpinimas elektra, yra būtinos siekiant sumažinti poveikį aplinkai ir padaryti uostą tvaresnį. Reikia investuoti į uosto krantinių aprūpinimą elektra, kad stovintys laivai nebūtų priversti naudoti savo kuro. Šiame kontekste ypatingai svarbu užtikrinti tinkamą finansavimą. Jei neatliksime reikiamų investicijų, rizikuojame prarasti svarbią ekonominę jungtį su pasauliu“

Aišku, bendrai kalbant apie investicijas, šiuo metu mūsų geopolitinė situacija ir kartu kai kurie nepadaryti namų darbai investicijų pritraukimo srityje, daro įtaką tam, kad Lietuvoje vis dar investuojama gana atsargiai. Bet uosto turėjimą investuotojai tikrai neretai gali vertinti kaip privalumą – uostas gali būti mažiau kaštų reikalaujantis arba tiesiog alternatyvus logistinis sprendimas ir panašiai. Esu tikras kad tam tikrų gamybos įmonių be uosto apskritai neturėtume Lietuvoje

Veiklos formulė: melas ir naudingi idiotai

Tekste minimi atvejai yra sistemingos ir ilgalaikės priešiškos veiklos dalis. Jos tikslas – įvairiomis priemonėmis iš išorės ir viduje kompromituoti, dezinformuoti visuomenę ir visomis priemonėmis stabdyti projektus, didinančius mūsų šalies energetinį saugumą ir šalinančius sąsajas su buvusios SSRS sistemomis. Šiuo atveju taikiniais tapo du labai didelės apimties ir strateginės svarbos objektai. Pritaikytas asimetrinio atsako modelis primenant Vilniui jo ilgą, bet nelabai vaisingą kovą prieš nesaugią Astravo AE, kurios statybos tapo įmanomos tik po to, kai Lietuvoje buvo sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas.

Tuo intensyvios informacinės kampanijos metu taip pat buvo pasitelktos jėgos užsienio šalyse, tačiau galutinį neigiamą rezultatą nulėmė ne tiek jų pastangos, kiek vidaus politikos procesai, atvedę iki referendumo, stebuklingai surinkusio reikiamą balsų kiekį. Kremliaus dezinformacijos kampanijos visuomet remiasi vietos naudingais idiotais, o kvazi ekologinės temos ypač dažnai taikomos Europoje. Tai – viena priežasčių, kodėl tokie judėjimai žemyne dažnai vadinami arbūzais, nes plonas žalias sluoksnis dažnai slepia raudoną esmę.

Ateityje reikia tikėtis intensyvesnių informacinių atakų iš užsienio, koordinuojamų su vietiniais arbūzais: piketų, spaudos konferencijų, kitų kvazi ekologinių protesto akcijų. Tai bus susiję ir su šiais, ir su kitais energetinį saugumą skatinančius projektais: atsijungimą nuo BRELL žiedo, didžiuosius vėjo parkus jūroje, vandenilio gamyklas ir panašiai.

Pasirengimas šalies gynybai – tai ilgalaikis procesas. Norintys išlaikyti esamą darbo vietą tą gali daryti jungdamiesi prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų ar Šaulių sąjungos. Jei verslas pasirengęs apmokėti tų darbuotojų, kurie po privalomos ar profesinės tarnybos yra rezerve ir yra šaukiami į mokymus, išlaidas – labai sveikintinas žingsnis.

Šios pajėgos susideda iš čia iki ukrainiečių operacijos buvusių rusų pajėgų, kurios galėjo sudaryti iki 2000 karių ir iš kitų operacijų rajonų perdislokuotų vienetų. Nemaža dalis pastarųjų pajėgų sudaro kariai iš šalia esančios Charkivo krypties. Tačiau kol kas tai tik maži padaliniai, kurie kardinaliai nesusilpnina agresoriaus grupuotės Charkivo kryptyje (iš brigadų ir pulkų imamos kuopos ar dviejų kuopų padaliniai, jungiami į batalionus ir siunčiami į Kurską).

Išimtis, kai fiksuojamas viso vieneto (ar didesnės vieneto dalies) perdislokavimas į Kurską yra rusų 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Jei perdislokuota bent didžioji dalis šios brigados, ji ir turėtų sudaryti didžiąją dalį papildymų Kursko kryptyje (brigada – apie 3500 karių). Ji kurį laiką buvo dingusi iš karo zonos, tačiau, paskutinėmis žiniomis, iki perdislokavimo buvo rezerve karščiausiame Pokrovsko–Vuhledaro sektoriuje (Donecko kryptis). Pokrovsko sektoriuje rusai veikia 90-os tankų ir 27-os motošaulių divizijų (iš viso bent šeši pulkai) bei bent trijų atskirųjų motošaulių brigadų pajėgomis. Tai gali sudaryti apie 30 000–35 000 tūkstančius karių. Taip pat agresorius gynybos gilumoje turi rezervą, kuriame ir buvo 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Tad jos patraukimas iš pagrindinės agresoriaus pastangų krypties niekaip neturi įtakos situacijai kontaktinėje linijoje, rusai čia toliau stumiasi priekin.

Taip pat fiksuojami mažų vienetų perdislokavimai ir iš kitų fronto ruožų (Luhansko, Zaporižios krypčių), tačiau vėlgi tai maži padaliniai, formuojami į batalionus.

Mažai tikėtina, kad esant dabartiniam ukrainiečių operacijos mastui Kursko kryptyje agresorius bus priverstas keisti savo planus ir veiksmus karščiausiame taške – Donecko kryptyje, t. y. riboti ar nutraukti puolimą link Pokrovsko ir iš čia perdislokuoti dideles pajėgas į Kursko kryptį. Realistiškiau tikėtis ištraukti didesnes rusų pajėgas iš Charkivo krypties, kur agresorius jau yra praradęs iniciatyvą.

Suomijai ir Švedijai tapus NATO narėmis, Rusijos vystomos A2/AD (Anti-access/area denial) strategijos, pagal kurią į Baltijos valstybes nei oru nei jūra ateiti parama negalėtų, tampa niekinis. Nes Karaliaučiuje esančias A2/AD priemones tapo ypač pažeidžiamos, o Švedijai priklausianti Gotlando sala leidžia NATO turėti iki šios neturėtą strateginę gilumą Baltijos valstybėse pajungiant oro ir jūrų dimensijas. Gotlandas taip pat svarbus ir logistine prasme.

Taigi Klaipėdos uostas taptų svarbiausiai sąjungininkų atvykimo vartais, nes jūrų keltas ir kitais krovininiais laivais galima atgabenti nepalyginamai greičiau ir daugiau karinės technikos ir personalo nei visa tai gabenti Lenkijos keliais per „Suvalkų koridorių“.

Klaipėdos uostas yra ypatingos svarbos užtikrinant karinį mobilumą. Nors mes dažniausiai girdime apie „Suvalkų koridoriaus“ svarbą, tačiau jo pralaidumas yra gerokai mažesnis nei Klaipėdos uosto. Be to „Suvalkų koridorius“ karo atveju būtų užtvindytas pabėgėliais, karine technika ir gali būti „prašaudomas“ kaip iš Baltarusijos pusės taip ir iš Karaliaučiaus

Visuomenėje vis dar yra gajūs sovietmetyje suformuoti stereotipai, kad nacionalinis saugumas – tai tik institucijų reikalas, o jus pakviesime, kai reikės. Atsižvelgiant į bendrus iššūkius, tokius kaip bendruomeniškumo trūkumas, socialinė atskirtis ir visuomenės susiskaldymas, šis kokteilis vis dar trukdo piliečiui pačiam jausti atsakomybę už savo valstybės saugumą ir tiesiogiai prisidėti jį stiprinant

Dabartinės Kremliaus agresijos ir kitų geopolitinių įtampų kontekste toks incidentas nėra nei stebinantis, nei naujas. Panašių įvykių gali nutikti ir ateityje – svarbu, jog nenukentėtų žmonės. Neturiu abejonių, kad Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių diplomatai yra gerai pasirengę panašioms situacijoms bei tinkamai jas suvaldys, kiek tai įmanoma būnant Maskvoje.

Vargu, ar tai siejasi su konkrečiu Lietuvos priimtu sprendimu ar įvykiu. Grasinimai ir panašūs įvykiai paaštrėjo po Rusijos didelio masto invazijos į Ukrainą, ir pagrindo manyti, kad situacija artimiausiu metu keisis, nėra.

Statistiniai duomenys rodo, kad nors rusijos karo Ukrainoje pradžioje tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą buvo sumažėjęs, bet pamažu atsigauna. 2022 m. Lietuvos pritrauktų investicijų suma, palyginti su BVP, nesiekė 1 proc., o 2023 m. šis rodiklis vėl buvo artimas ilgalaikiam istoriniam vidurkiui ir sudarė 3,9 procento. Tai rodo, kad Lietuva ir toliau domina užsienio kompanijas, net ir išliekant geopolitiniams iššūkiams.

Šalis užsienio investuotojams gali būti patraukli ir dėl verslui palankios ekonominės aplinkos. Pavyzdžiui, Fraserio instituto rengiame ekonominės laisves indekse, kuriame lyginami valstybių valdžios sektoriaus dydžiai, teisinės sistemos ir nuosavybės teisės, finansinės sistemos, tarptautinės prekybos galimybės ir reguliacinės aplinkos, Lietuva užėmė 12 vietą tarp daugiau nei 150 valstybių.

Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, turi iššūkių, aktualių ir užsienio, ir vidaus verslininkams. Kalbant apie tolesnę ateitį – ir toliau turime gerinti institucijų kokybę; paskatos – jos turėtų būti strategiškai labai gerai apgalvotos ir tikslingos; o norėdami skatinti didesnę pridėtinę vertę kuriančių įmonių pritraukimą ir plėtrą, turėtume užtikrinti atitinkamą šalies darbuotojų gebėjimų lygį ir struktūrą. Šiuo metu yra gana didelis atotrūkis tarp darbo rinkos turimų kvalifikacijų ir poreikių – didesnis negu EBPO šalių vidurkis.

Lietuvos įvažiuojamojo turizmo sektorius yra vienas labiausiai nukentėjusių dėl įvaizdžio, kurį užsienio šalių piliečiai susidarė apie mūsų valstybę dėl karo Ukrainoje. Nesigilinant į detales Lietuva yra priskiriama „nesaugiems“ regionams, panašiai kaip Lenkija ar Taivanas. Tai ypač junta tie, kurie dirba su JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos ar Australijos turistais. Jų ir iki karo būdavo palyginti nedaug, o dabar šis segmentas apskritai susitraukęs.

Todėl naujienos apie bet kokio žinomo prekės ženklo atėjimą, o šiuo atveju – „Michelin“ gido pripažįstamus rezultatus teoriškai turėtų skleisti žinią, kad čia saugu investuoti, daryti verslą, atvykti verslo ar poilsio tikslais.

Tačiau tai teorija, o realiame gyvenime jokio apčiuopiamo poveikio dėl šio 1,7 mln. eurų kainavusio veiksmo Lietuva artimiausiais metais nepajus. Euforija dėl žvaigždučių yra veikiau liekamasis provincialumo reiškinys, primenantis laikus, kai Lietuvoje atsidarė pirmasis „McDonald’s“. Kelis mėnesius padidėjęs tų restoranų lankomumas – daugiausia vietinių lankytojų, bet ne užsienio turistų sąskaita. Juo labiau, kad viena žvaigždutė dar nėra signalas turistui išsukti iš kelio vien tam, kad ten apsilankytum.

Ruoštis blogiausiam gali atrodyti neracionalu, nes 80 proc. katastrofinių scenarijų, kuriuos mes žmonės susikuriame savo galvoje, niekada nepasitvirtina. Bet šis posakis gali skambėti naujai: atsisakydamas ruoštis – pasiruošk pralošti. Tuomet situacija pasikeičia. Ruoštis būtina, net jei nežinai, ko tiksliai tau prireiks atėjus dienai X.

Kariai mokosi individualių įgūdžių ir veikti komandoje iki automatizmo, ir tai vyksta ne šiaip iš papročio, tiesiog esant situacijai X darome tai, ką esame išmokę, nes tuo metu kūnas veikia kovok arba bėk režimu.

Kiekviena pagalvota, apsvarstyta, susitarta veiksmų alternatyva turi prasmės. Kiekvienas eigos variantas yra naujas kelias, kuris, atėjus dienai X, gali būti toli nuo to, apie ką tu ruošeisi, bet kiekviena apgalvota detalė tai patirtis, kuri augina, praturtina ir padeda reikiamu momentu.

Ruoštis dienai X būtina net jei ji niekada neateis, ir ačiū Dievui. Pasiruošęs žmogus daro, ką suplanavo, nesiblaško ir tokiu elgesiu gali padėti veikti tiems, kurie nežino ir yra pasimetę (vaikai ar vyresnio amžiaus žmonės, kuriems reikia pagalbos).

Tradiciškai asmenų evakuacija laivais yra viena iš efektyviausių priemonių. Tačiau Lietuvos ir kitų Baltijos šalių specifika yra kiek kitokia, dėl laivybos saugumo Baltijos jūroje karinio konflikto metu.

Taip pat svarbu įsivertinti, į kur yra numatyta evakuacija, ir ar tikrai evakuacija yra pats geriausias sprendimas saugant žmonių gyvybes ar sveikatą. Karinio konflikto metu ar augančios saugumo įtampos akivaizdoje, Klaipėdos uostas turi daug svarbesnę rolę – priimti Sąjungininkų paramą ir vykdyti krovos darbus, kurie reikšmingi Lietuvai apsirūpinant gynybiniais resursais.

Sparnuotųjų raketų dislokavimas rodo, kad NATO adekvačiai vertina saugumo situacijq ir Rusijos keliamą grėsmę.

Kremlius vykdo agresiją prieš Ukrainą ir karo reikmėms, vien iš viešai prieinamų duomenų, šiemet išleidžia apie 40 proc. federalinio biudžeto. Jokia Vakarų valstybė nėra net arti tokių milžiniškų skaičių.

Europos šalys po Šaltojo karo skyrė gynybai vis mažiau lėšų. Tarp argumentų tą daryti buvo poreikis finansuoti kitas sritis, o taip pat nesudaryti prielaidų Rusijai ar kitiems jausti grėsmę. Deja, tokia strategija tik tapo paskata Kremliui suvokti Europos silpnimą ir plėsti agresiją. Todėl kritika, kad dabartiniai sprendimai gali iššaukti Rusijos atsaką, ignoruoja niūrią realybę, kurią sukūrė priešinga kryptimi ilgai žengusi Europos politika. Juolab kad priimti sprendimai ypač svarbūs Baltijos valstybių saugumui ir atgrasymo stiprinimui.

Iš principo manau, kad privaloma kariuomenė yra teisingas žingsnis ir kad turime link to eiti. Esame padidintos rizikos situacijoje, tad tai yra iš principo gera praktika. Kiek esu susipažinęs su valstybėmis, kurios turi tą praktiką, tame tarpe ir Izraeliu, tai tikrai įmanoma turėti ir gerai veikiančią ekonomiką, ir patriotiškus žmones.

Jeigu pas mus bus įvestas įstatymas be pasiruošimo, tai bus neigiamas poveikis mūsų ekonomikai. Tai yra balanso klausimas, kaip tai padaryti. Mano nuomone, kariuomenė ugdo pilietiškumą, valstybiškumą. Tad vertybine prasme palaikau, bet jei kalbėti apie praktinę pusę, tai tikrai suprantu, kodėl verslas pergyvena, nes iš tikrųjų situacija darbo rinkoje jau kuris laikas yra labai įtempta. Iš vienos pusės labai gerai, kad kylame, augame, ekonomika netgi kaista kai kuriose srityse, bet darbo kaštai labai išaugę. Tai gali kirsti per mūsų konkurencingumą.

Iš esmės valstybėje nėra labai aiškios konkurencingumo strategijos, žingsniai turėtų būti labiau derinami ir su verslu. Iš vienos pusės siunčiame signalą, kad mes rūpinamės savo saugumu, kas yra gerai, kad mes investuojame į gynybą, kad esame pasiruošę patys atsakyti už savo saugumą, kas yra labai gera žinutė ir ženklas partneriams, pačiam verslui. Bet ką tai reiškia konkurencingumui, tai dar nesame įsivertinę. Šiuo metu labai stipriai trūksta darbuotojų daugelyje sričių. Smarkiai pakilę atlyginimai, kai kurių profesijų aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų atlyginimai susilygę su tos pačios Vokietijos lygiu. Konkuruojame su kitomis rinkomis, geriausi darbuotojai visuomet turi galimybę išvykti, ir jie išvyksta. Jeigu staiga įvesime įstatymą nesusitvarkę pagrindų, tai bus didelis šokas darbo rinkai ir tą reiks suvaldyt.

Kaip suvaldyti, tai turėtų būti labai aiškiai nubrėžta, įsivertinta, kiek žmonių paims tarnyba, kaip jie sugrįš atgal į darbus, kas juos pakeis. Vienas iš variantų būtų kompensacija darbdaviui, kad jis galėtų išlaikyti darbo vietą, kai jaunuolio nebus. Bet yra kita pusė – darbuotoją reikia laikinai pakeisti. Kas jį pakeis, kas norės ateiti dirbti trumpam laikui? Čia yra nemažai klausimų ir diskusijų, kaip ne tik išleisti jaunimą į kariuomenę, ugdyti patriotiškumą, jaustis saugesniems, bet ir kad pats jaunimas jaustųsi saugus, kad turėtų kur sugrįžti ir dirbti mūsų šalyje.

Taip pat turime galvoti apie laikiną imigraciją, kas jau vyksta šiuo metu. Deja, imigracijos politika šalyje yra nesutvarkyta. Mano prioritetinė tema, kurią eskaluoju daug metų yra pritraukti šiuo metu užsienyje dirbančius lietuvius, susigrąžinti savo piliečius, mums tikrai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

Taip pat, manau, turi būti daugiau išimčių, kurių profesijų jaunuolius siųsti tarnauti, kurių ne. Jeigu žmonės dirba kritiškai svarbų darbą, ar ten, kur jų labai trūksta, negalima jų imti ir patraukti iš darbo vietų.

Saugumo jausmas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių (Maslow), betarpiškai susijęs su bendra žmogaus gerove, sveikata, laimės pojūčiu. Kai žmogus jaučiasi saugus, jis geba užmegzti santykius su kitais ir efektyviai gyventi kasdienybėje, siekti užsibrėžtų tikslų darbe ir gyvenime, džiaugtis paprastais dalykais.

Visi turime poreikį jaustis saugiai, svarbu atpažinti, kad kai žmonės nesijaučia fiziškai ar psichologiškai saugūs darbe ar namuose, jie negali parodyti savo geriausių savybių.

Fizinis saugumas yra tik viena saugumo dimensija, dažniausiai yra akivaizdžiai susijęs su išorinėmis aplinkybėmis, bendruomene, kurioje gyvename, visuomene, kurioje veikiame ir specialiomis institucijomis, kurios mus moko, gydo ir saugo.

Psichologinis saugumas yra paslėptas ir jį sunkiau pastebėti. Psichologinis saugumas orientuojasi į emocinę ir elgesio gerovę santykiuose, jis būtinas, kad žmonės jaustųsi patogiai išreikšdami save kitų akivaizdoje be baimės ar rizikos. Namuose ar darbe saugumo jausmas taip pat reiškia pasitikėjimą aplinka ir palaikančius santykius, kur žmonės nėra vertinami, ar bijo, kad jiems svarbūs gyvenime dalykai ims ir bet kuriuo momentu išnyks.

Darbo pasaulyje psichologinis saugumas yra esminė dalis gerai funkcionuojant komandoje. Kai komandoje egzistuoja psichologinis saugumas, komandos nariai atvirai dalijasi savo idėjomis be baimės dėl vertinimo, jaučiasi saugūs klysti ar padaryti klaidas ir būti savimi be rizikos prarasti darbą ar sulaukti neigiamo atsako.

Kai saugumo jausmas bet kurioje srityje pažeistas, įprastai žmonės patiria daugiau streso, kas trukdo klestėti ir vystytis. Saugumo trūkumas yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis baimes, nerimą ir neapibrėžtumo ar nežinomybės jausmą.

Pasitikriname:

● Kokiomis aplinkybėmis jaučiatės saugiai?

● Kada jaučiatės nesaugiausiai:

Kai esate vieni namuose ar einate tamsia gatve?

Kai patiriate konfliktą su vadovu ar kolega darbe?

Kai bijote prarasti mylimą žmogų ar kai jūsų santykiai su partneriu sugriūva?

● Ko man dabar trūksta, kad jausčiausi saugus?

● Kokį minimalų veiksmą galiu atlikti, kad pasijausčiau saugiau?

● Ar yra žmogus, bendruomenė ar institucija, kuria aš pasitikiu ir galiu kreiptis?

Nėra recepto garantuojančio, kad visada jausimės saugūs. Būti saugiam nėra apie tai, kad niekada nerizikuojame, niekada nesusiduriame su naujomis perspektyvomis ar niekada nejaučiame diskomforto. Būti saugiam reiškia mokytis atsparumo, žinoti savo stiprybes ir tobulintinas sritis, laiku pasinaudoti reikiama informacija ir tuo metu prieinamais resursais, tiek fiziniais, tiek psichologiniais. Svarbu išmokti nustatyti, kuri saugumo sritis šlubuoja ir, žinoma, visada prašyti pagalbos.

Šilutė ir Tauragė yra svarbios dėl ten įsikūrusių karinių dalinių. Turėti mokomuosius laukus šiose vietovėse padeda taupyti biudžeto lėšas bei leidžia kariams geriau susipažinti su vietove, pasiruošiant ją ginti. Norint užtikrinti Lietuvoje saugią aplinką, būtina sudaryti galimybes kariams treniruotis. Šių poligonų privalumai vietos gyventojams yra akivaizdūs. Pirma, būtų pagerinta infrastruktūra. Antra, vietos verslas gautų papildomas pajamas iš maitinimo, apgyvendinimo ir aptarnavimo paslaugų, kas sukurtų papildomas darbo vietas. Taigi, papildomos pajamos ir darbo vietos yra reikšmingas privalumas. Iš nepatogumų galima paminėti du: papildomą garsą, pavyzdžiui, mokomųjų šovinių šūvių garsą, ir tai, kad miške dažniau galima sutikti daugiau karių. Bet kuriuo atveju, papildomi poligonai pirmiausia padidina mūsų bendruomenės saugumą, o antra, skatina vietos verslus generuoti daugiau pajamų, mokėti mokesčius ir kurti papildomas darbo vietas.

Kontrmobilumas yra svarbus karybos aspektas, orientuotas į priešo judėjimo ribojimą, krypties pakeitimą arba sustabdymą, siekiant jį nukreipti į mūsų pajėgoms palankesnes pozicijas priešui naikinti. Efektyviai nepristabdžius priešo, sunku panaudoti artileriją ar kitokią ugnį dėl greitai keičiamų priešo pozicijų. Lietuvos įmonės taip pat aktyviai dalyvauja užtikrinant kontrmobilumą. Jų veikla apima ne tik prieštankinių griovių kasimą, bet ir įvairių nesprogių kliūčių gamybą bei įrengimą. Tokios kliūtys, kaip gelžbetonio ar plieno konstrukcijos, efektyviai trukdo judėti priešo technikai. Be to, Lietuvos įmonė „Ostaralab“, bendradarbiaudama su partneriais, sukūrė ir išbandė prieštankinių minų distancinio minavimo sistemą. Ši sistema gali greitai užtikrinti kontrmobilumą ir naikinti priešo techniką prieštankinėmis išmaniosiomis minomis.

Manytume, kad, be dronų įsigijimų, ne mažiau svarbūs darbai yra šie: 1) dronų operatorių pareigybių įvairiais lygmenimis įsteigimas Lietuvos kariuomenėje, 2) jų kovinio rengimo, profesinio tobulėjimo ir karjeros perspektyvos, 3) šio pajėgumo vietos operacijų metu pradedant nuo skyriaus lygmens identifikavimas ir treniravimas (taktika bei sąveika su kitais pajėgumais, pvz., artilerija, minosvaidžiais, šarvuota technika ir kt.). Tikimės, kad tai ministras turėjo omenyje, kalbėdamas apie bepiločių orlaivių integracijos modelį, kuris bus pristatytas rugsėjį.

Tačiau dronų pajėgumas – tai ne tik dronai. Karas Ukrainoje parodė, kad minėtas pajėgumas veikia pakete su šiais dalykais: 1) elektroninės žvalgybos priemonėmis, identifikuojančiomis priešo dronus, 2) ugnies priemonėmis (artilerija, minosvaidžiais, atakos dronais), kurios atakuoja priešo elektroninės kovos įrangą, slopinančią mūsų dronų veiklą, 3) elektroninėmis kovos priemonėmis, kurios neleidžia veikti priešo dronams ir apsaugo mūsų pajėgas, ginkluotę bei įrangą, 3) oro gynybos pajėgumais, kurie fiziškai numuša priešo dronus. Tam reikalingi ne tik sąveikos sprendimai, bet ir įsigijimai.

Šis vyno eksporto iš Lietuvos į Rusiją pavyzdys, kaip ir kitų nesankcionuotų prekių eksporto ar importo pavyzdžiai, rodo, kad iš esmės įmonių sprendimus lemia moraliniai ir vertybiniai pasirinkimai.

Šiai dienai mes matome nemažai atvejų, kai vienos įmonės importuoja iš Rusijos ar Baltarusijos agro žaliavas ar maisto produktus. Tuo tarpu kitos įmonės, visiškai to nedaro nuo pat pirmosios karo dienos, iš esmės taip nusprendusios būtent dėl savo moralinio sprendimo, nors daugeliu atvejų, tai atneša nuostolių, negautų pajamų ir mažesnį konkurencingumą.

Realiai veikia tik teisinį pagrindą turintys apribojimai, visa kita lieka individualiems vertybiniams sprendimams.

Baltarusija nuo 2022 m. yra įsitraukisi į karą prieš Ukrainą (suteikė savo tertoriją agresijai, logistikai ir pan.). Labai tikėtina, kad rusija ieško ir testuoja naujus maršrutus smūgiams į Ukrainos teritoriją. Visi kiti jau išbandyti, Ukrainos oro gynybos "prišaudyti". Mažai tikėtina, kad tai daroma be Lukašenkos režimo žinios. Ne todėl, kad rusams rūpi baltarusių nuomonė, bet tiesiog tai yra vienas karinis mechanizmas. Neatmestina, kad jei ir buvo minėta reakcija į Shahed'us (BLR orlaivių pakėlimas), tai gali būti jau gerai žinomas Lukašenkos bandymas parodyti Vakarams, kad "mes kare nedalyvaujame, nieko apie tai nežinome", taip pat žinia savai visuomenei, kad "mes pasirengę apsiginti". Žinoma, visiškai atmesti nesusikalbėjimo tarp rusijos ir Baltarusijos versijos negalima.

Rusijos gąsdinimai rodo menkstančią įtaką šalyje, kurios priklausomybė nuo Rusijos saugumo paramos istoriškai buvo didžiulė. Negebėjimas padėti Jerevanui konflikto su Azerbaidžanu metu sąlygojo stiprų nusivylimą: Armėnijos premjeras paskelbė ketinimą trauktis iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, šiemet net įvyko bendros karinės pratybos su JAV.

Be abejo, Rusija tebeturi svertų, įskaitant karinę bazę Armėnijoje. Bet tendencija panaši, kaip ir kitose regiono valstybėse: Rusijos minkštosios ir net kietosios įtakos elementai menksta, tą suvokdamos aplinkinės valstybės pradeda svarstyti geopolitinio persiorientavimo nuo Rusijos variantus, o Kremlius į tai atsako atvirais grasinimais karine jėga.

Mes turime prisiminti, kokius tikslus Kremlius iškėlė aktyvaus karo pradžioje. Kremliaus ambicijos yra ne tik Ukraina ar Moldova, bet taip pat ir Rytų bei Pietų Europa. Be abejo, ilgalaikis Kremliaus tikslas yra naujųjų NATO narių teritorijų okupacija ir Sovietų Sąjungos teritorijos atkūrimas. Taigi karinis planavimas turi lygiuotis būtent į viešai išsakytus Kremliaus planus.

Ši žinia nėra nauja, – prisiminkime Kremliaus planus padidinti savo karinį pajėgumą prie Suomijos sienos, kai ji tapo NATO nare. Ir iki viso masto karo Ukrainoje rusai ypač stiprino savo karinius pajėgumus Arktyje. Tad tai, ką mes matome dabar, Ukraina yra tik viena pakopa, dar vienas žingsnis įgyvendinant Kremliaus planus.

Okupavus Ukrainą ir Rusijai laimėjus, jei toks variantas įmanomas, Rusija galėtų padidinti savo mobilizacinį rezervą okupuotų ukrainiečių žmonėmis.

Tiesa, kad Rusija seniai yra pasirinkusi konfrontacijos su Vakarais kelią. Tačiau šiuo metu jos ginkluotosios pajėgos ir karo pramonė pirmiausia yra nukreipta prieš Ukrainą. Prieš svajojant apie karą prieš NATO, Rusijai būtina užbaigti karą prieš Ukrainą sau naudinga linkme. Kaip matome, be taktinių laimėjimų agresorius nepajėgus greitai karinėmis priemonėmis pasiekti pergalės Ukrainoje. Net jei teoriškai tai įvyktų, Kremliui prireiks mažiausiai 5 metų atkurti praradimus ir išvysti savo ginkluotąsias pajėgas karui prieš visai kito lygio priešininką -NATO. Kaip matome iš Bundesvero vado pareiškimų, Vakarai nėra šio proceso pasyvūs stebėtojai - ne tik remia Ukrainą, bet ir transformuoja ir stiprina savo pajėgas.

Kalbama apie konkrečią ginkluotę, apie tankus. Ir šiuo atveju jie yra labai svarbūs, nes jeigu puls ginti arsenalą tankų Rusijos ir Europos, kas buvo Šaltojo karo metu, tai labai nevienoda situacija buvo. Tai, ko gero, yra ta sritis, į kurią Vokietija taip pat mano, kad reikia investuoti, nes su priešu kovojame tokiais ginklais, kuriais mus priešas puola. Arba ginklais, galinčiais neutralizuoti tuos ginklus, kuriais mus priešas puola. Tai, žinoma, tas tankų klausimas yra aktualus ir ko gero tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie minimi.

Tačiau, kalbant bendrai apie situaciją – akcentas tas, kad nieko čia naujo ir jau metus laiko aukščiausi NATO, ES ir JAV vadovai kalba, kad Rusija atsistatinėja ir čia tik laiko klausimas (jeigu mes nieko nedarysime), kada jie atsistatys. O mes žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik jėga.

Bet visuomenės nuraminimui reikia pasakyti keletą dalykų.

Pirmiausia, nepaisant to, kad Rusija dabar pakėlė savo gynybos biudžetą, jos ekonomika nėra tvari. Žinoma, karo pramonė yra užsukta labai stipriai, ji prisideda prie ekonomikos atsigavimo, tačiau tai, kad šiuo metu yra tiek investuojama, nereiškia, kad Rusija išlaikys galimybę investuoti tiek pinigų ir ateityje ilguoju periodu.

Antra – sankcijos, kurios, nors ir ne visą laiką atrodo, kad yra veiksmingos – jos tikrai veikia Rusijos modernizacijos galimybes. Ir tai atsispindi įvairiose ekonomikos sektoriuose, bet ypatingai karo pramonėje. Ilguoju periodu mes matysime, kad Rusija simetriškai konkuruoti su Vakarais (jeigu jie toliau judės ta kryptimi, kuria juda šiandien) praktiškai negalės. Aišku, ji naudos įvairias asimetriškas priemones, ir tam taip pat reikia ruoštis.

Ir trečia, kai jau kalbame apie mus, mes labai daug ką darome, kad atgrasytume Rusiją ir sugebėtume apsiginti. Tiek NATO paskutinių metų sprendimai: priešakinė gynyba, gynybos naujų planų patikrinimai, matome ir NATO šalyse gynybos pramonės užkūrimui skirtus žingsnius, kyla biudžetai. Jeigu pradžioje turėjome tik 6-7 šalis, kurios pasiekė 2 proc. BVP ribą gynybai, tai šiandien tokių šalių jau yra 23, o net 6 NATO narės išleidžia 3 proc. BVP.

O svarbiausia – politiniame lygmenyje, kol neturime kažkokių radikalių pokyčių pagrindinėse NATO ir ES valstybėse, yra aiškus susitarimas, kad Rusija yra grėsmė ir ką ji gali padaryti. Mes matome tendencijas Rusijoje, jos neraminančios, nebūtinai ilgalaikės, bet mes taip pat ruošiamės tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Matome, kiek Lietuva pati investuoja, dar Vokietijos brigados klausimas. Tai taip, šiuos žodžius reikia priimti rimtai, bet panikuoti neverta.

Tai svarbus įsigijimas, savo efektyvumą parodęs naikinant agresoriaus šarvuotą techniką ir kitus taikinius Ukrainoje. Kritiškai svarbūs keli aspektai:

Ši ginkluotė turėtų būti ne ekskliuzyvinis eksponatas, bet darbinis arkliukas nuo „Geležinio vilko“ brigados vienetų iki KASP kuopų. Tik taip įmanoma pasiekti reikalingą efektą;

Vienų „Javelin“ gali nepakakti: dabartinis mūšio laukas pasikeitė nuo 2022 m., kuomet šios raketos buvo itin efektyvios. Dabar, kad šis įrankis įvykdytų tai, kam yra skirtas, reikalingi šie dalykai:

Efektyvesnė mūšio stebėjimo grandinė (pvz. integruotas dronų pajėgumas);

Adaptyvi sprendimo panaudoti „Javelin“ sistema. Sistema, raketos ir operatorius yra labai brangūs, tad svarbu turėti kitų priemonių (pvz., atakos dronų), kurios veiktų kartu ir pašalintų dalį krūvio nuo „Javelin“;

Naujo lygio „Javelin“ operatoriaus ir komandos apsaugos nuo priešo žvalgybos ir atakos dronų sistema (elektroninė kova, maskuotė).