Sprendimus lemia nedeklaruojami interesai

Karinės pagalbos Ukrainai dinamiką lemia daugybė faktorių, iš kurių pastaruoju metu ryškėja du pagrindiniai. Pirmasis – tai sustiprėjusios donorų abejonės dėl suteiktos ginkluotės ir amunicijos efektyvaus naudojimo ir apskritai karinės vadovybės kompetencijų. 2023-ųjų vajus dėl „tankų koalicijos“ nedavė teigiamo rezultato, o pasirinkta puolimo kryptis per rimčiausius agresoriaus įtvirtinimus Zaporižės srityje Tokmako link – tik vienas tos nesėkmės epizodų, lėmusių staigų paramos susitraukimą.

Paaiškėjus, kad tankų šiame kare efektyviai panaudoti neišeina, buvo telkiama „F-16 koalicija“, o dabar prašoma tolimojo nuotolio raketų ir leidimo jomis atakuoti Rusijos gilumą. Industrinėse demokratijose sprendimai priimami vertinant jau veiksmų rezultatus, o kai jų nėra – peržiūrima visa strategija. Šiuo atveju, panašu, jau atsiakyta idėjų apie karinį agresoriaus sutriuškinimą ir ieškoma kitų sprendimo variantų – to, žinoma, viešai neskelbiant. Antrasis faktorius – tai JAV nacionaliniai interesai, įskaitant stabilumą Europoje, o jis šiuo metu siejamas su Rusijos valstybės išsaugojimu. Žlugus SSRS Vašingtonui staiga iškilo iššūkis tramdyti nebe vieną, o bent keturias iš jos susidariusias branduolines sunkiai prognozuojamas valstybes. Toji baimė niekur nedingo: tiesiog dabar po režimo žlugimo tikėtinas gerokai didesnis susiskaldymas ir branduolinio ginklo paplitimas.

Rusijos Federacijos dezintegracija Vašingtone yra nepageidaujama ir dėl dar vienos priežasties: karo nualinta, daugybės gyventojų netekusi, konfliktų draskoma šalis, tikėtina, atsidurtų Kinijos globoje. Tušti plotai su gausybe gamtinių išteklių galėtų tapti tuo ekonominiu ir socialiniu stimulu, kurio taip reikia komunistinei galybei Rytuose. Todėl JAV pagalba Ukrainai ir ateityje galimai bus tokia kaip iki šiol: padedant laikytis, tačiau nesudarant realių prielaidų esminiam lūžiui.