Koją planams vystyti gynybos pramonę gali pakišti mūsų nerangumas, kurį jaučiame šiuo metu. Žiūrint į gynybinę strategiją mums labai svarbi priešraketinė gynyba ir, deja, kol kas mes tokių įrengimų negaminame. Reikia suvokti, kad galimo konflikto atveju Lietuva būtų priešakinėse linijose. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Rumunija turi turėti ginkluotę, reikalingą artimai kovai. Todėl turime pradėti žiūrėti į sprogmenis, nes gabenti juos iš toliau yra ir sudėtinga, ir neracionalu. Sprogmenys ar sviediniai turėtų būti gaminanti kuo arčiau fronto linijos. Be abejo, ir dronai su prikabintais sprogmenimis. Taigi sprogmenys tikriausiai yra vienas iš tokių svarbesnių dalykų šiandien. Mes turime tam visas prielaidas ir galimybes su lietuviška chemijos pramone. Kitas žingsnis būtų – linovatyvesnių technologijų kūrimas. Turime suprasti, kad energetika taip pat yra ginklas ir el. energijos kaupimo sistemos turi būti prie kiekvieno įrenginio, prie kiekvienos vadavietės. Kalbant apie teisinę struktūrą mums tikrai reikia keisti daug įstatymų, pradėti pasitikėti verslu. Teisinė bazė – mūsų biurokratinės džiunglės, kurias galime lengviausiai patvarkyti. Projektai gali neįvykti dėl dviejų dalykų. Pirma – valstybės ilgalaikės politikos tam tikros ginkluotės arba gynybos ginkluotės rūšims trūkumas. Ji turi būti 7-10 metų strategija. Tada sutaupytume dalį pinigų, skiriamų subsidijoms, kad verslai ateitų arba vietiniai verslai pradėtų investuoti būtent į tos srities gynybą. Antras dalykas – reikia turėti prieigą prie kapitalo ir dedikuotą finansavimą naujoms investicijoms, paskolų ar dalinės subsidijos forma. Čia turime kalbėtis su Europos Sąjunga, kad mums atrištų rankas. Nes mes ginsime juos, o ne jie mus.