Demografiniai ir darbo rinkos rodikliai turi reikšmingos įtakos ir apskričių gyventojų pajamoms. Kuo didesnė regiono gyventojų dalis dirba, tuo didesnės pajamos regione yra sukuriamos, o tai virsta ir didesne paklausa prekėms ir paslaugoms. Nenuostabu, kad regionuose, kuriuose gyventojų pajamos arba pragyvenimo lygis yra aukščiausias, taip pat yra ir didesnė užimtų gyventojų dalis. Žvelgdami į regionų demografinius ir darbo rinkos rodiklius, galime pamatyti ir pasislėpusį potencialą. Nors neretai diskusijose pirštu baksnojama, kad mažesnėse ar nutolusiose apskrityse yra žymiai daugiau senjorų, tačiau ir darbingo amžiaus žmonių potencialas nėra visiškai išnaudotas. Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, palyginti su didžiausią pragyvenimo lygį turinčiomis apskritimis – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, kitose apskrityse – ypač Utenos, Tauragės, Telšių, Marijampolės – pastebimai daugiau bedarbių ir darbo rinkoje nedalyvaujančių darbingo amžiaus gyventojų. Jei valdančiosioms regionų institucijoms pavyktų efektyviau išnaudoti darbingo amžiaus gyventojų potencialą, tai ne tik mažintų darbo jėgos trūkumo problemą Lietuvoje, bet ir prisidėtų prie didesnių pajamų ir pragyvenimo lygio regionuose, kuris taip pat skatintų ir vietinio smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą – kaip tik tokia seka.