Gynybos ir saugumo rinka yra apipinta ne tik gandais, bet ir įvairiais lūkesčiais, kurie neturi jokio pagrindo arba yra katastrofiškai klaidingi. Gynybos įrangos gamyboje egzistuoja tik vienas pirkėjas – ginkluotosios pajėgos. Joks kitas pirkėjas negali įsigyti ginklų sistemų. Būtent tai ir yra visos gynybos pramonės „bottle neck“ – siauriausia vieta, pro kurią prasibrauna ne visi. Lengviausia toms įmonėms, kurios jau kelis amžius gamina ginklų sistemas arba kurios vykdė savo šalies užsakymus ir išvystė produktą, su kuriuo gali žengti ir į kitų valstybių rinkas. Tačiau abiem atvejais sėkmės pagrindas yra nuosavas produktas, nes jis sukuria pridėtinę vertę pačiai įmonei – rinkos, produkto ir gamybos žinojimą, sertifikaciją bei kitus svarbius aspektus, būtinuosius dirbant su gynybinėmis sistemomis. Lietuvos įmonių įtraukimas į karinės įrangos gamybą skamba itin patraukliai. Tačiau čia taip pat slypi „bet“. Norint, kad biudžeto lėšos maksimaliai liktų Lietuvoje, būtinas ne darbų pasidalijimas, o pridėtinės vertės kūrimas. Netgi Izraelis perka įrangą iš kitų valstybių, jei jos negali pasigaminti pats. Pavyzdys gana paprastas: kai atsiranda darbų pasidalinimas, dar vadinamas pramoniniu bendradarbiavimu arba „offset‘as“, kai valstybė reikalauja, kad užsienio gamintojas dalį sutarties sumos paskirstytų vietos gamintojams, sutarties vykdymas užtrunka ilgiau ir išbrangsta. Turi būti atliekami auditai, tinkamai sertifikuojami nauji dalyviai, investuojama į infrastruktūrą, personalą, kuriamos naujos tiekimo grandinės ir t. t. Už visa tai sumoka galutinis vartotojas – perkančioji valstybė. Tačiau problemos tuo nesibaigia. Kai investuojama į „offseto“ vykdymą yra samdomi papildomi darbuotojai. Nors kariniai užsakymai gali atrodyti milžiniški pagal vertę, jų kiekiai dažnai yra apgailėtinai maži. Pavyzdžiui, jei perkama 40 tankų, gamintojas Lietuvoje užsako jiems pagaminti kuro bako uždengiamas plokštes – vos 40 vienetų. Tai nesukuria masto ekonomikos. Kita problema – pasamdžius naujus darbuotojus ir įvykdžius sutartį, naujų užsakymų nebėra, todėl neseniai priimti žmonės atleidžiami. Todėl tokiose įmonėse personalo kreivė atrodo drastiškai: gavus „ofsetą“ personalo kreivė šauna į viršų, o po vykdymo pabaigos- neria žemyn. Lenkijos pavyzdys nėra teigiamas. Pirkdama įrangą iš kitų šalių, ji apribojo savo karinį pasirinkimą, nes renkasi tik tuos gamintojus, kurie sutinka su „offseto“ sąlygomis. Pavyzdžiui, JAV įmonės tam nepritaria, todėl Lenkijai teko ieškoti egzotiškų sprendimų iš kitų pasaulio regionų. Pramoninis bendradarbiavimas skamba gražiai, tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Kariuomenė turi rinktis ne tai, kas naudinga verslui, o tai, kas būtina valstybės gynybai. Todėl, mano nuomone, vietoj užsienio gamintojų įteisinto reketavimo (būtent tai ir yra offsetas) tikslingiau investuoti į savo produkto kūrimą – tokį, kuris būtų reikalingas ne tik keliolikai tūkstančių karių, bet ir turėtų eksporto potencialą kitose šalyse.