Ar reikia valstybei kaupti maisto atsargas karo (stichinės nelaimės) atveju? Geras klausimas, kurį mėginama spręsti taikos sąlygomis ir dėstant įprastinio gyvenimo logikos diktuojamus argumentus. Bėda ta, kad bet koks valstybės įpareigojimas privačiam verslui – net ir kilniais gyvybių gelbėjimo tikslais, yra planinės ekonomikos atmaina. O tai – maksimaliai neefektyvu ir užprogramuota nesėkmei, ypač, kai visas išlaidas mėginama perkelti privačiam sektoriui. Tokių bandymų nurodinėti kaupti atsargas prekybos tinklams Lietuvoje jau yra buvę, ir tai baigėsi nesėkme. Pavyzdžiui, valdininkų kabinetuose kadaise nupieštas strateginis „jeigu ką“ planas, įpareigojantis parduotuves ne tik kaupti strateginius konservuotus gaminius, bet ir numatyti sandėliuose jiems vietą, atitverti ir būti pasirengus įsileisti į savo objektus valdiškus tikrintojus, kai šie teiksis užsukti. Laikyti strateginių atsargų prekes bendrose lentynose? Negalima. Nesunku nuspėti, kuo baigėsi toks bandymas išspręsti šitą iššūkį. Verslui norėtųsi, kad valstybė ne tik pati nusipirktų (jos manymu) būtinus šiaip jau Lietuvoje nepopuliarių konservuotų maisto produktų atsargas, bet ir susimokėtų už jų saugojimą, o pasibaigus galiojimui – pasirūpintų jų išdalijimu bei atnaujinimui. Tačiau tokių atsargų kaupimas apskritai neturi didelės prasmės, nes Lietuvai galinčios kilti nacionalinės grėsmės neapima ilgalaikio atkirtimo nuo maisto gamybos šaltinių, o veikiau tų pačių sandėlių naikinimą tolimojo nuotolio ginklais arba organizuotų gaujų plėšikavimus esant laikinai suirutei.