Ekspertai paaiškina
„Delfi“ iniciatyvos „Saugu“ metu įgyvendina inovaciją žiniasklaidoje: su saugumu susijusias temas, norint atskleisti platesnį jų kontekstą, komentuoja profesionalūs ekspertai.
Darius Antanaitis
Saugumo entuziastas
Locked-N‘Loaded-komanda
Saugumo ekspertai
Edvinas Kerza
Gynybos ir saugumo ekspertas
Vilmantas Vitkauskas
Nacionalinis krizių valdymo centras
Rolandas Valiūnas
Teisininkas
Liudas Dapkus
Apžvalgininkas
Margarita Šešelgytė
TSPMI vadovė
Vidmantas Janulevičius
LPK prezidentas
Darius Maikštėnas
Energetikos ekspertas
Julita Varanauskienė
LB pirmininko pavaduotoja
Rosita Kanapeckaitė
Psichologinio atsparumo ekspertė
Paulius Butkus
Energetikos ekspertas
Dainius Vilčinskas
ILTE generalinis direktorius
LGSPA
Gynybos pramonės ekspertai
Atsižvelgiant į mums palankiai pasikeitusią NATO valstybių konfigūraciją, technologinį pranašumą ir nesikeičiantį rusijos agresyvumą, atrodytų logiškas žingsnis būtų sukurti savo A2/AD (angl. Anti-access/area denial) sistemą, kuri neleistų rusijai Baltijos jūros išnaudoti rengiantis ar vykdant agresiją prieš Aljansą, bei iš šalies gilumos telkti pajėgas prie NATO rytinių sienų.
Tokią strategiją rusija taikė ir bando toliau taikyti NATO atžvilgiu. Kaliningrade, Sankt Peterburge, Murmanske ir kituose regionuose palaikydami stiprius „deep strike“, oro gynybos, aviacijos, jūrų pajėgų, elektroninės kovos ir sausumos vienetų pajėgumus, siekia atgrasyti ir esant poreikiui neįleisti sąjungininkų papildomų pajėgų į NATO rytinį flangą. Ir klausimas liečia ne tik Baltijos jūrą. Kaip žinome, ji yra apsupta Barenco, Norvegijos, Šiaurės jūrų, o Danijos sąsiauriai, Suvalkų koridorius čia vaidina kritiškai svarbų vaidmenį. Tad visa tai buvo ir yra rusijos A2/AD strategijos taikinys.
Dabar, kai dalis rusijos A2/AD pajėgumų yra Ukrainoje ir prie Aljanso prisijungė Švedija bei Suomija, NATO turi istorinę progą perimti iniciatyvą Barenco, Šiaurės ir Baltijos jūrų regionuose. „Deep strike“, oro gynybos, aviacijos, jūrų pajėgų, elektroninės kovos ir sausumos vienetų pajėgumų „burbulai“ ir iš jų susidedantis „skėtis“ leistų ne tik apsaugoti Aljanso logistinius ir pajėgų atvykimo kelius bei rajonus. Tai rusijai sukeltų dilemų dėl galimybių telkti pajėgas prie NATO rytinių sienų. Svarbu ne tik tik uždėti „taikinius“ ant Kaliningrado, Baltarusijos, Pskovo, Sankt Peterburgo, Murmansko ir kt. Reikalinga sukurti pajėgumus, kurie operatyviai ir kompleksiškai galėtų daryti tokius efektus, po kurių agresorius nebegalėtų tų pajėgumų atkurti. Tai būtų realaus atgrasymo, o esant reikalui ir gynybos instrumentas.
Pavyzdžiui, pažeidus „Balticconnector“ dujotiekį Suomija neteko galimybės importuoti dujas iš Baltijos šalių ir dėl to išaugo dujų kainos šildymo sezono metu, o „Estlink 2“ nutraukimo atveju – dėl mažesnių elektros importo galimybių iš Suomijos, elektros kainų augimą juto Baltijos valstybės.
Išpuoliai prieš Baltijos jūros infrastruktūrą sudaro sunkiai prognozuojamo ir nesaugaus regiono įvaizdį, dėl kurio mažėja investuotojų susidomėjimas bei žemyn spaudžiami Baltijos šalių kredito reitingai. Nemažiau svarbus poveikis yra ir socialinis – siekiama kelti paniką, mažinti visuomenės paramą Ukrainai ir sankcijoms prieš Rusiją.
Siekdami apsaugoti Baltijos jūroje esančią infrastruktūra Perdavimo sistemos operatoriai didina bendradarbiavimą tarpusavyje bei su savo šalių kariuomenėmis ir saugumą užtikrinančiomis institucijomis. Diegiamos papildomas priemonės povandeninės infrastruktūros ir grėsmę keliančių signalų stebėsenai.
Europos Komisija taip pat reaguoja į naujai atsiradusias grėsmes: teikia rekomendacijas ir planuoją finansavimo šaltinius nukreiptus į jūrinių kabelių apsaugos priemones susijusias su prevencijos, aptikimo, reagavimo ir atkūrimo bei atgrasymo veiksmais.
Žygaičiai, Darbėnai, Vilniaus kogeneracinės elektrinės epopėja, visokie Šiaurės šalių gyvulininkystės projektai, efektyviai numarinti arba maksimaliai užvilkinti – tai tik vieno didelio paveikslo detalės. Nenutiesti keliai, dėl piktų ir nejautrių kaimynų įstrigę sumanymai pastatyti socialinių paslaugų namus – visą šią veiklą ar veikiau neveikimą telkia noras palikti viską „kaip yra“, net jei tai kenkia jų pačių ir jų vaikų interesams. Tai kaina, kurią moka jauna demokratija, niekaip neišgyjanti nuo paauglystės ligų.
Antroji problema – tai ūmus komunikacijos deficito sindromas. Viešino savo kanalais? Surengė vieną susitikimą? Kokia kampanija, tokie ir rezultatai. Valdžia – ir vietinė, ir centrinė – prisimena žmones (trumpam) tik prieš rinkimus. Arba po riaušių. Nesivarginama suprantamai kalbėtis apie investicijų grąžą, tarptautinį konkurencingumą, technologijas, regiono saugumą. Šis informacinis vakuumas naudingiausias tiems, kurie tikslų siekia ciniškai mulkindami gyventojus, sąmokslo teorijomis auginantys auditorijas, o šitaip susikrautą kapitalą vėliau konvertuoja į Seimo mandatą.
Estija atsisako papildomų mokesčių gyventojams ir verslui nuo pirmo euro, grįžta prie paskirstyto pelno apmokestinimo modelio ir tiksliai nurodo – nuo 2026 m. PVM tarifas bus padidintas iki 24 %. Tai sprendimai, kurie kuria aiškumą, ne miglą, ir kurie užtikrins tvarų gynybai reikalingų papildomų pinigu surinkimą, netrukdydame sugrįžusiam šalies augimui.
Tuo tarpu Lietuva juda priešinga kryptimi: – Nuo 2025 m. didina pelno mokestį nuo 15 proc. iki 16 proc.; planuoja didinti iki 17 proc.; – Planuoja išlaikyti progresinius GPM tarifus – 20 % ir 32 %; planuoja didinti progresyvumą papildomų tarifu viduriniajai klasei.; – Nesiryžta įvesti nulinio tarifo reinvestuojamam pelnui, kurį jau taiko visos mūsų regiono kaimynės; – O svarbiausia – stumia į priekį plataus masto mokesčių reformą, apie kurią LPK ne kartą įspėjo: tai ne tik neaiškios krypties dokumentas, bet ir toks, kuris kuria daugiau žalos nei naudos. Ir kuris neprisidės prie tvaraus gynybos finansavimo.
Ši reforma didina tuos mokesčius, kurie – pagal tarptautinius ekonominius tyrimus – yra labiausiai kenksmingi ekonomikos augimui: darbo, pelno ir investicijų apmokestinimą. Viskas vyksta lėto augimo, stagnuojančių investicijų ir silpnėjančių vartotojų lūkesčių fone.
Tuo metu tokios valstybės kaip Vokietija ir Suomija net ir karo, klimato ar infrastruktūros spaudimo sąlygomis renkasi augimą skatinančią mokesčių politiką: – Vokietija mažina pelno mokestį iki 10 % ir kuria 500 mlrd. eurų vertės investicijų fondą; – Suomija koncentruojasi į sistemos efektyvumą, neskatina mokestinės painiavos.
150 Lietuvos verslo asociacijų jau išreiškė nepritarimą drastiški mokesčių reformai. Ne kartą nuskambėjo siūlymas daryti tą, ką dabar padarė Estija – kelti PVM. Tai maziausiai skausmingas ir tvarus būdas surinkti papildomų lėšų gynybai. Be to, verslas kategoriškai pasisako už tai, kad VISI pinigai iš mokesčių didinimo būtų nukreipiami krašto apsaugos stiprinimui.
Estija suprato, kad saugumo negalima finansuoti žlugdant ekonomiką, o investicijos nesimėto – verslas renkasi tas šalis, kurios supranta, kaip su tomis investicijomis elgtis. Pastaruoju sprendimu Estija nušauna bent du zuikius vienu šūviu. Viena vertus, šalis užtikrina tvarų gynybos finansavimą. Antra vertus, ji išlaiko paskatas investuoti ir toliau.
Šis žingsnis yra žadintuvo signalas mums. O kad Lietuva turėtų suklusti, liudija ir kiti aplinkinių šalių pavyzdžiai. Štai, Suomija, susidūrusi su ekonomikos smukimu, galėjo rinktis lengvą kelią: kelti mokesčius visiems ir viskam. Bet vietoje to ji pasirinko mažinti pelno mokestį iki 18 proc. Vyriausybės tikslas aiškus – tapti viena investicijoms patraukliausių šalių Europoje. Tai – strategija, o ne desperacija.
Dar vienas pavyzdys – Vokietija. Šalis, kuriai šiandien reikia ne mažiau stabilumo nei bet kuriai kitai Europoje, ruošia verslo mokesčių reformą, orientuotą į konkurencingumą. Taip, trumpuoju laikotarpiu tai kainuos biudžetui. Tačiau tokie sprendimai atsipirks su kaupu per investicijas ir ilgalaikį ūkio augimą.
Tuo metu Lietuvoje toliau diskutuojame, ar ne per mažai apkrovėme kuriančiuosius. Apmokestinamas nepaskirstytas pelnas, darbuotojų naudos, svarstomi progresiniai tarifai net iki 36 proc. – viskas tuo metu, kai investuotojai jau dairosi kitur, o verslas sprendžia ne apie plėtrą, bet apie išlikimą.
Jeigu tikslas – būti paskutiniais Europos Sąjungoje, kurie suprato, kad mokestinė aplinka lemia investicijas, tai sveikinu – einame teisingu keliu. Bet jeigu dar tikimės turėti konkurencingą ekonomiką, kurti darbo vietas, auginti eksportą ir turėti iš ko finansuoti gynybą, metas pereiti prie blaivesnio mąstymo.
Šiandien mokesčių politika neturi būti apie balansą tarp skylių biudžete ir rinkimų pažadų. Ji turi būti apie ateitį – tokią, kur investicijos kuria vertę, o ne bėga nuo sumaišties. Kaimynai tai suprato. Kai tai suprasime mes, bijau, gali būti ir per vėlu.
PVM leidžia greitai surinkti lėšas į v...
PVM leidžia greitai surinkti lėšas į valstybės biudžetą, nes tai yra vartojimo mokestis, taikomas daugumai prekių ir paslaugų. PVM įtraukiamas į prekių ir paslaugų kainą. Tą paprasčiau administruoti. Mokestis taikomas plačiam prekių ir paslaugų spektrui, todėl net ir nedidelis tarifo padidinimas gali žymiai padidinti biudžeto pajamas.
Dar viena galima naujo sprendimo priežastis – siekis padaryti mažesnį neigiamą poveikį ekonomikos augimui ir Estijos konkurencingumui. Mokslinėje literatūroje mažiausiai žalingais ekonomikos augimui laikomi turto ir taršos mokesčiai, antroje vietoje rikiuojasi netiesioginiai (pvz. PVM) mokesčiai, o darbo ir kapitalo mokesčių didinimas laikomas labiau neigiamai veikiančiu ekonomikos augimą. Beje, kaimynėje Suomijoje PVM yra 24 procentai. Planuojamas padidinimas Estijoje tik sulygintų šiuos mokesčius.
Tačiau šis sprendimas taip pat turi neigiamų pasekmių, tokių kaip infliacijos augimas ir didesnis neigiamas poveikis mažų ir fiksuotų (pvz. pensijų) pajamų gavėjams. Vis dėlto, matyt, tikimasi, kad PVM didinimas, nors ir paveiktų visus vartotojus, turėtų būti mažiau politiškai jautrus.
Nesena Lietuvos patirtis parodė, kad net ir po santykinai nestiprios audros, elektros atstatymo darbai užtruko keletą dienų. Tuo metu daugelyje vietų neveikė ne tik buitiniai elektros prietaisai, bet buvo pastebimi ir telefono ryšio sutrikimai. Planas minimum, ką kiekvienas galėtų padaryti – įsivertinti, kaip laikinas, kad ir 72 val. elektros netekimas paveiktų buitį ir kaip galima išspręsti šiuos nepatogumus. Jei pasišviesti galima su žvake, tai šildymas, įkraunami elektros prietaisai, individualus vandens tiekimas, gali pareikalauti daugiau investicijų. Išorinių elektros baterijų pakaks pasikrauti telefonus ar kitus prietaisus. Tuo tarpu šildymo ar vandens siurblio veikimo užtikrinimui, gali prireikti ir generatoriaus.
Svarbu kritiškai pasižiūrėti į savo gyvenamą aplinką, įsivertinti kylančias grėsmes ir rasti sprendimų. Taip pat vertėtų nepamiršti ir radijo imtuvo, bei šiek tiek grynųjų pinigų, jei atsiskaitymai kortele būtų laikinai sutrikę.
2021 m. gamtos gaisrams paveikus dvi elektros perdavimo linijas Prancuzijoje, Ispanija ir Portugalija buvo atjungtos nuo Kontinentinių Europos tinklų ir dirbo salos rėžimu. Tad įvairios versijos vertinamos atsargiai, nenorima kelti bereikalingų aistrų ir neteisingų išvadų, kol nėra atliktas išsamus ir įrodymais pagrįstas tyrimas.
Įvairūs elektros sistemos gedimai, kurie paprastai yra lokalūs ir paveikiama tik nedidelė elektros vartotojų dalis, vyksta nuolatos. Tačiau ir didelio masto avarijos, kurių metų paveikiama ženkli dalis vartotojų, nėra retenybė. Nuo 1975 iki 2025 metų, įvairių šaltinių duomenimis, skaičiuojama daugiau nei 40 totalinių elektros sistemos avarijų globaliai. Nuo 2020 m. vien Europoje, suskaičiuojama per 8 masiniai sistemos gedimai, kurių metų buvo paveikta daugiau nei 5 mln. gyventojų, iš kurių bent pusę galima laikyti totalinėmis sistemos avarijomis. Štai Turkijoje 2015 m., dėl nesilaikytų sistemos tiekimo saugumo standartų, atsijungus dviem elektrinėms vienu metu, apie dešimt valandų elektros tiekimo neteko apie 70 mln. gyventojų. 2003 m. audros metu pažeidus elektros perdavimo sistemos linijas – dvylikai valandų elektros tiekimo neteko apie 56 mln. italų, bei dalis Šveicarijos gyventojų.
Dažniausiai pasitaikanti priežastis – žmogiškosios sistemos operatoriaus klaidos ir ekstremalūs oro veiksniai, bet taip pat pati sistema šių įvykių metu dažnai pasižymi didelėmis tarpsisteminių jungčių perkrovomis, nepakankamais apkrovos mažinimo ir sistemos stabilumą užtikrinančiais pajėgumais bei nestandartiniu elektrinių veikimu esant didesniems nei norma dažnio trikdžiui.
Atitinkamai, visi Europos elektros perdavimo sistemos operatoriai turi parengtus, tarpusavyje suderintus ir nuolatos atnaujinamus sistemos apsaugos ir veikimo atkūrimo planus, kuriais siekiama užtikrinti elektros sistemos saugumą ir užkirsti kelią avarinės būsenos plitimui ar sunkėjimui, taip pat veiksmingai ir greitai atkurti elektros sistemą po avarinės ar visiško sistemos išjungimo būsenos.