Mes turime prisiminti, kokius tikslus Kremlius iškėlė aktyvaus karo pradžioje. Kremliaus ambicijos yra ne tik Ukraina ar Moldova, bet taip pat ir Rytų bei Pietų Europa. Be abejo, ilgalaikis Kremliaus tikslas yra naujųjų NATO narių teritorijų okupacija ir Sovietų Sąjungos teritorijos atkūrimas. Taigi karinis planavimas turi lygiuotis būtent į viešai išsakytus Kremliaus planus.

Ši žinia nėra nauja, – prisiminkime Kremliaus planus padidinti savo karinį pajėgumą prie Suomijos sienos, kai ji tapo NATO nare. Ir iki viso masto karo Ukrainoje rusai ypač stiprino savo karinius pajėgumus Arktyje. Tad tai, ką mes matome dabar, Ukraina yra tik viena pakopa, dar vienas žingsnis įgyvendinant Kremliaus planus.

Okupavus Ukrainą ir Rusijai laimėjus, jei toks variantas įmanomas, Rusija galėtų padidinti savo mobilizacinį rezervą okupuotų ukrainiečių žmonėmis.

Tiesa, kad Rusija seniai yra pasirinkusi konfrontacijos su Vakarais kelią. Tačiau šiuo metu jos ginkluotosios pajėgos ir karo pramonė pirmiausia yra nukreipta prieš Ukrainą. Prieš svajojant apie karą prieš NATO, Rusijai būtina užbaigti karą prieš Ukrainą sau naudinga linkme. Kaip matome, be taktinių laimėjimų agresorius nepajėgus greitai karinėmis priemonėmis pasiekti pergalės Ukrainoje. Net jei teoriškai tai įvyktų, Kremliui prireiks mažiausiai 5 metų atkurti praradimus ir išvysti savo ginkluotąsias pajėgas karui prieš visai kito lygio priešininką -NATO. Kaip matome iš Bundesvero vado pareiškimų, Vakarai nėra šio proceso pasyvūs stebėtojai - ne tik remia Ukrainą, bet ir transformuoja ir stiprina savo pajėgas.

Kalbama apie konkrečią ginkluotę, apie tankus. Ir šiuo atveju jie yra labai svarbūs, nes jeigu puls ginti arsenalą tankų Rusijos ir Europos, kas buvo Šaltojo karo metu, tai labai nevienoda situacija buvo. Tai, ko gero, yra ta sritis, į kurią Vokietija taip pat mano, kad reikia investuoti, nes su priešu kovojame tokiais ginklais, kuriais mus priešas puola. Arba ginklais, galinčiais neutralizuoti tuos ginklus, kuriais mus priešas puola. Tai, žinoma, tas tankų klausimas yra aktualus ir ko gero tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie minimi.

Tačiau, kalbant bendrai apie situaciją – akcentas tas, kad nieko čia naujo ir jau metus laiko aukščiausi NATO, ES ir JAV vadovai kalba, kad Rusija atsistatinėja ir čia tik laiko klausimas (jeigu mes nieko nedarysime), kada jie atsistatys. O mes žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik jėga.

Bet visuomenės nuraminimui reikia pasakyti keletą dalykų.

Pirmiausia, nepaisant to, kad Rusija dabar pakėlė savo gynybos biudžetą, jos ekonomika nėra tvari. Žinoma, karo pramonė yra užsukta labai stipriai, ji prisideda prie ekonomikos atsigavimo, tačiau tai, kad šiuo metu yra tiek investuojama, nereiškia, kad Rusija išlaikys galimybę investuoti tiek pinigų ir ateityje ilguoju periodu.

Antra – sankcijos, kurios, nors ir ne visą laiką atrodo, kad yra veiksmingos – jos tikrai veikia Rusijos modernizacijos galimybes. Ir tai atsispindi įvairiose ekonomikos sektoriuose, bet ypatingai karo pramonėje. Ilguoju periodu mes matysime, kad Rusija simetriškai konkuruoti su Vakarais (jeigu jie toliau judės ta kryptimi, kuria juda šiandien) praktiškai negalės. Aišku, ji naudos įvairias asimetriškas priemones, ir tam taip pat reikia ruoštis.

Ir trečia, kai jau kalbame apie mus, mes labai daug ką darome, kad atgrasytume Rusiją ir sugebėtume apsiginti. Tiek NATO paskutinių metų sprendimai: priešakinė gynyba, gynybos naujų planų patikrinimai, matome ir NATO šalyse gynybos pramonės užkūrimui skirtus žingsnius, kyla biudžetai. Jeigu pradžioje turėjome tik 6-7 šalis, kurios pasiekė 2 proc. BVP ribą gynybai, tai šiandien tokių šalių jau yra 23, o net 6 NATO narės išleidžia 3 proc. BVP.

O svarbiausia – politiniame lygmenyje, kol neturime kažkokių radikalių pokyčių pagrindinėse NATO ir ES valstybėse, yra aiškus susitarimas, kad Rusija yra grėsmė ir ką ji gali padaryti. Mes matome tendencijas Rusijoje, jos neraminančios, nebūtinai ilgalaikės, bet mes taip pat ruošiamės tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Matome, kiek Lietuva pati investuoja, dar Vokietijos brigados klausimas. Tai taip, šiuos žodžius reikia priimti rimtai, bet panikuoti neverta.

Tai svarbus įsigijimas, savo efektyvumą parodęs naikinant agresoriaus šarvuotą techniką ir kitus taikinius Ukrainoje. Kritiškai svarbūs keli aspektai:

Ši ginkluotė turėtų būti ne ekskliuzyvinis eksponatas, bet darbinis arkliukas nuo „Geležinio vilko“ brigados vienetų iki KASP kuopų. Tik taip įmanoma pasiekti reikalingą efektą;

Vienų „Javelin“ gali nepakakti: dabartinis mūšio laukas pasikeitė nuo 2022 m., kuomet šios raketos buvo itin efektyvios. Dabar, kad šis įrankis įvykdytų tai, kam yra skirtas, reikalingi šie dalykai:

Efektyvesnė mūšio stebėjimo grandinė (pvz. integruotas dronų pajėgumas);

Adaptyvi sprendimo panaudoti „Javelin“ sistema. Sistema, raketos ir operatorius yra labai brangūs, tad svarbu turėti kitų priemonių (pvz., atakos dronų), kurios veiktų kartu ir pašalintų dalį krūvio nuo „Javelin“;

Naujo lygio „Javelin“ operatoriaus ir komandos apsaugos nuo priešo žvalgybos ir atakos dronų sistema (elektroninė kova, maskuotė).

Rusijos gąsdinimai rodo menkstančią įtaką šalyje, kurios priklausomybė nuo Rusijos saugumo paramos istoriškai buvo didžiulė. Negebėjimas padėti Jerevanui konflikto su Azerbaidžanu metu sąlygojo stiprų nusivylimą: Armėnijos premjeras paskelbė ketinimą trauktis iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, šiemet net įvyko bendros karinės pratybos su JAV.

Be abejo, Rusija tebeturi svertų, įskaitant karinę bazę Armėnijoje. Bet tendencija panaši, kaip ir kitose regiono valstybėse: Rusijos minkštosios ir net kietosios įtakos elementai menksta, tą suvokdamos aplinkinės valstybės pradeda svarstyti geopolitinio persiorientavimo nuo Rusijos variantus, o Kremlius į tai atsako atvirais grasinimais karine jėga.

Baltarusija nuo 2022 m. yra įsitraukisi į karą prieš Ukrainą (suteikė savo tertoriją agresijai, logistikai ir pan.). Labai tikėtina, kad rusija ieško ir testuoja naujus maršrutus smūgiams į Ukrainos teritoriją. Visi kiti jau išbandyti, Ukrainos oro gynybos "prišaudyti". Mažai tikėtina, kad tai daroma be Lukašenkos režimo žinios. Ne todėl, kad rusams rūpi baltarusių nuomonė, bet tiesiog tai yra vienas karinis mechanizmas. Neatmestina, kad jei ir buvo minėta reakcija į Shahed'us (BLR orlaivių pakėlimas), tai gali būti jau gerai žinomas Lukašenkos bandymas parodyti Vakarams, kad "mes kare nedalyvaujame, nieko apie tai nežinome", taip pat žinia savai visuomenei, kad "mes pasirengę apsiginti". Žinoma, visiškai atmesti nesusikalbėjimo tarp rusijos ir Baltarusijos versijos negalima.

Šis vyno eksporto iš Lietuvos į Rusiją pavyzdys, kaip ir kitų nesankcionuotų prekių eksporto ar importo pavyzdžiai, rodo, kad iš esmės įmonių sprendimus lemia moraliniai ir vertybiniai pasirinkimai.

Šiai dienai mes matome nemažai atvejų, kai vienos įmonės importuoja iš Rusijos ar Baltarusijos agro žaliavas ar maisto produktus. Tuo tarpu kitos įmonės, visiškai to nedaro nuo pat pirmosios karo dienos, iš esmės taip nusprendusios būtent dėl savo moralinio sprendimo, nors daugeliu atvejų, tai atneša nuostolių, negautų pajamų ir mažesnį konkurencingumą.

Realiai veikia tik teisinį pagrindą turintys apribojimai, visa kita lieka individualiems vertybiniams sprendimams.

Manytume, kad, be dronų įsigijimų, ne mažiau svarbūs darbai yra šie: 1) dronų operatorių pareigybių įvairiais lygmenimis įsteigimas Lietuvos kariuomenėje, 2) jų kovinio rengimo, profesinio tobulėjimo ir karjeros perspektyvos, 3) šio pajėgumo vietos operacijų metu pradedant nuo skyriaus lygmens identifikavimas ir treniravimas (taktika bei sąveika su kitais pajėgumais, pvz., artilerija, minosvaidžiais, šarvuota technika ir kt.). Tikimės, kad tai ministras turėjo omenyje, kalbėdamas apie bepiločių orlaivių integracijos modelį, kuris bus pristatytas rugsėjį.

Tačiau dronų pajėgumas – tai ne tik dronai. Karas Ukrainoje parodė, kad minėtas pajėgumas veikia pakete su šiais dalykais: 1) elektroninės žvalgybos priemonėmis, identifikuojančiomis priešo dronus, 2) ugnies priemonėmis (artilerija, minosvaidžiais, atakos dronais), kurios atakuoja priešo elektroninės kovos įrangą, slopinančią mūsų dronų veiklą, 3) elektroninėmis kovos priemonėmis, kurios neleidžia veikti priešo dronams ir apsaugo mūsų pajėgas, ginkluotę bei įrangą, 3) oro gynybos pajėgumais, kurie fiziškai numuša priešo dronus. Tam reikalingi ne tik sąveikos sprendimai, bet ir įsigijimai.

Kontrmobilumas yra svarbus karybos aspektas, orientuotas į priešo judėjimo ribojimą, krypties pakeitimą arba sustabdymą, siekiant jį nukreipti į mūsų pajėgoms palankesnes pozicijas priešui naikinti. Efektyviai nepristabdžius priešo, sunku panaudoti artileriją ar kitokią ugnį dėl greitai keičiamų priešo pozicijų. Lietuvos įmonės taip pat aktyviai dalyvauja užtikrinant kontrmobilumą. Jų veikla apima ne tik prieštankinių griovių kasimą, bet ir įvairių nesprogių kliūčių gamybą bei įrengimą. Tokios kliūtys, kaip gelžbetonio ar plieno konstrukcijos, efektyviai trukdo judėti priešo technikai. Be to, Lietuvos įmonė „Ostaralab“, bendradarbiaudama su partneriais, sukūrė ir išbandė prieštankinių minų distancinio minavimo sistemą. Ši sistema gali greitai užtikrinti kontrmobilumą ir naikinti priešo techniką prieštankinėmis išmaniosiomis minomis.

Šilutė ir Tauragė yra svarbios dėl ten įsikūrusių karinių dalinių. Turėti mokomuosius laukus šiose vietovėse padeda taupyti biudžeto lėšas bei leidžia kariams geriau susipažinti su vietove, pasiruošiant ją ginti. Norint užtikrinti Lietuvoje saugią aplinką, būtina sudaryti galimybes kariams treniruotis. Šių poligonų privalumai vietos gyventojams yra akivaizdūs. Pirma, būtų pagerinta infrastruktūra. Antra, vietos verslas gautų papildomas pajamas iš maitinimo, apgyvendinimo ir aptarnavimo paslaugų, kas sukurtų papildomas darbo vietas. Taigi, papildomos pajamos ir darbo vietos yra reikšmingas privalumas. Iš nepatogumų galima paminėti du: papildomą garsą, pavyzdžiui, mokomųjų šovinių šūvių garsą, ir tai, kad miške dažniau galima sutikti daugiau karių. Bet kuriuo atveju, papildomi poligonai pirmiausia padidina mūsų bendruomenės saugumą, o antra, skatina vietos verslus generuoti daugiau pajamų, mokėti mokesčius ir kurti papildomas darbo vietas.

Saugumo jausmas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių (Maslow), betarpiškai susijęs su bendra žmogaus gerove, sveikata, laimės pojūčiu. Kai žmogus jaučiasi saugus, jis geba užmegzti santykius su kitais ir efektyviai gyventi kasdienybėje, siekti užsibrėžtų tikslų darbe ir gyvenime, džiaugtis paprastais dalykais.

Visi turime poreikį jaustis saugiai, svarbu atpažinti, kad kai žmonės nesijaučia fiziškai ar psichologiškai saugūs darbe ar namuose, jie negali parodyti savo geriausių savybių.

Fizinis saugumas yra tik viena saugumo dimensija, dažniausiai yra akivaizdžiai susijęs su išorinėmis aplinkybėmis, bendruomene, kurioje gyvename, visuomene, kurioje veikiame ir specialiomis institucijomis, kurios mus moko, gydo ir saugo.

Psichologinis saugumas yra paslėptas ir jį sunkiau pastebėti. Psichologinis saugumas orientuojasi į emocinę ir elgesio gerovę santykiuose, jis būtinas, kad žmonės jaustųsi patogiai išreikšdami save kitų akivaizdoje be baimės ar rizikos. Namuose ar darbe saugumo jausmas taip pat reiškia pasitikėjimą aplinka ir palaikančius santykius, kur žmonės nėra vertinami, ar bijo, kad jiems svarbūs gyvenime dalykai ims ir bet kuriuo momentu išnyks.

Darbo pasaulyje psichologinis saugumas yra esminė dalis gerai funkcionuojant komandoje. Kai komandoje egzistuoja psichologinis saugumas, komandos nariai atvirai dalijasi savo idėjomis be baimės dėl vertinimo, jaučiasi saugūs klysti ar padaryti klaidas ir būti savimi be rizikos prarasti darbą ar sulaukti neigiamo atsako.

Kai saugumo jausmas bet kurioje srityje pažeistas, įprastai žmonės patiria daugiau streso, kas trukdo klestėti ir vystytis. Saugumo trūkumas yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis baimes, nerimą ir neapibrėžtumo ar nežinomybės jausmą.

Pasitikriname:

● Kokiomis aplinkybėmis jaučiatės saugiai?

● Kada jaučiatės nesaugiausiai:

Kai esate vieni namuose ar einate tamsia gatve?

Kai patiriate konfliktą su vadovu ar kolega darbe?

Kai bijote prarasti mylimą žmogų ar kai jūsų santykiai su partneriu sugriūva?

● Ko man dabar trūksta, kad jausčiausi saugus?

● Kokį minimalų veiksmą galiu atlikti, kad pasijausčiau saugiau?

● Ar yra žmogus, bendruomenė ar institucija, kuria aš pasitikiu ir galiu kreiptis?

Nėra recepto garantuojančio, kad visada jausimės saugūs. Būti saugiam nėra apie tai, kad niekada nerizikuojame, niekada nesusiduriame su naujomis perspektyvomis ar niekada nejaučiame diskomforto. Būti saugiam reiškia mokytis atsparumo, žinoti savo stiprybes ir tobulintinas sritis, laiku pasinaudoti reikiama informacija ir tuo metu prieinamais resursais, tiek fiziniais, tiek psichologiniais. Svarbu išmokti nustatyti, kuri saugumo sritis šlubuoja ir, žinoma, visada prašyti pagalbos.

Iš principo manau, kad privaloma kariuomenė yra teisingas žingsnis ir kad turime link to eiti. Esame padidintos rizikos situacijoje, tad tai yra iš principo gera praktika. Kiek esu susipažinęs su valstybėmis, kurios turi tą praktiką, tame tarpe ir Izraeliu, tai tikrai įmanoma turėti ir gerai veikiančią ekonomiką, ir patriotiškus žmones.

Jeigu pas mus bus įvestas įstatymas be pasiruošimo, tai bus neigiamas poveikis mūsų ekonomikai. Tai yra balanso klausimas, kaip tai padaryti. Mano nuomone, kariuomenė ugdo pilietiškumą, valstybiškumą. Tad vertybine prasme palaikau, bet jei kalbėti apie praktinę pusę, tai tikrai suprantu, kodėl verslas pergyvena, nes iš tikrųjų situacija darbo rinkoje jau kuris laikas yra labai įtempta. Iš vienos pusės labai gerai, kad kylame, augame, ekonomika netgi kaista kai kuriose srityse, bet darbo kaštai labai išaugę. Tai gali kirsti per mūsų konkurencingumą.

Iš esmės valstybėje nėra labai aiškios konkurencingumo strategijos, žingsniai turėtų būti labiau derinami ir su verslu. Iš vienos pusės siunčiame signalą, kad mes rūpinamės savo saugumu, kas yra gerai, kad mes investuojame į gynybą, kad esame pasiruošę patys atsakyti už savo saugumą, kas yra labai gera žinutė ir ženklas partneriams, pačiam verslui. Bet ką tai reiškia konkurencingumui, tai dar nesame įsivertinę. Šiuo metu labai stipriai trūksta darbuotojų daugelyje sričių. Smarkiai pakilę atlyginimai, kai kurių profesijų aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų atlyginimai susilygę su tos pačios Vokietijos lygiu. Konkuruojame su kitomis rinkomis, geriausi darbuotojai visuomet turi galimybę išvykti, ir jie išvyksta. Jeigu staiga įvesime įstatymą nesusitvarkę pagrindų, tai bus didelis šokas darbo rinkai ir tą reiks suvaldyt.

Kaip suvaldyti, tai turėtų būti labai aiškiai nubrėžta, įsivertinta, kiek žmonių paims tarnyba, kaip jie sugrįš atgal į darbus, kas juos pakeis. Vienas iš variantų būtų kompensacija darbdaviui, kad jis galėtų išlaikyti darbo vietą, kai jaunuolio nebus. Bet yra kita pusė – darbuotoją reikia laikinai pakeisti. Kas jį pakeis, kas norės ateiti dirbti trumpam laikui? Čia yra nemažai klausimų ir diskusijų, kaip ne tik išleisti jaunimą į kariuomenę, ugdyti patriotiškumą, jaustis saugesniems, bet ir kad pats jaunimas jaustųsi saugus, kad turėtų kur sugrįžti ir dirbti mūsų šalyje.

Taip pat turime galvoti apie laikiną imigraciją, kas jau vyksta šiuo metu. Deja, imigracijos politika šalyje yra nesutvarkyta. Mano prioritetinė tema, kurią eskaluoju daug metų yra pritraukti šiuo metu užsienyje dirbančius lietuvius, susigrąžinti savo piliečius, mums tikrai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

Taip pat, manau, turi būti daugiau išimčių, kurių profesijų jaunuolius siųsti tarnauti, kurių ne. Jeigu žmonės dirba kritiškai svarbų darbą, ar ten, kur jų labai trūksta, negalima jų imti ir patraukti iš darbo vietų.

Sparnuotųjų raketų dislokavimas rodo, kad NATO adekvačiai vertina saugumo situacijq ir Rusijos keliamą grėsmę.

Kremlius vykdo agresiją prieš Ukrainą ir karo reikmėms, vien iš viešai prieinamų duomenų, šiemet išleidžia apie 40 proc. federalinio biudžeto. Jokia Vakarų valstybė nėra net arti tokių milžiniškų skaičių.

Europos šalys po Šaltojo karo skyrė gynybai vis mažiau lėšų. Tarp argumentų tą daryti buvo poreikis finansuoti kitas sritis, o taip pat nesudaryti prielaidų Rusijai ar kitiems jausti grėsmę. Deja, tokia strategija tik tapo paskata Kremliui suvokti Europos silpnimą ir plėsti agresiją. Todėl kritika, kad dabartiniai sprendimai gali iššaukti Rusijos atsaką, ignoruoja niūrią realybę, kurią sukūrė priešinga kryptimi ilgai žengusi Europos politika. Juolab kad priimti sprendimai ypač svarbūs Baltijos valstybių saugumui ir atgrasymo stiprinimui.

Tradiciškai asmenų evakuacija laivais yra viena iš efektyviausių priemonių. Tačiau Lietuvos ir kitų Baltijos šalių specifika yra kiek kitokia, dėl laivybos saugumo Baltijos jūroje karinio konflikto metu.

Taip pat svarbu įsivertinti, į kur yra numatyta evakuacija, ir ar tikrai evakuacija yra pats geriausias sprendimas saugant žmonių gyvybes ar sveikatą. Karinio konflikto metu ar augančios saugumo įtampos akivaizdoje, Klaipėdos uostas turi daug svarbesnę rolę – priimti Sąjungininkų paramą ir vykdyti krovos darbus, kurie reikšmingi Lietuvai apsirūpinant gynybiniais resursais.

Ruoštis blogiausiam gali atrodyti neracionalu, nes 80 proc. katastrofinių scenarijų, kuriuos mes žmonės susikuriame savo galvoje, niekada nepasitvirtina. Bet šis posakis gali skambėti naujai: atsisakydamas ruoštis – pasiruošk pralošti. Tuomet situacija pasikeičia. Ruoštis būtina, net jei nežinai, ko tiksliai tau prireiks atėjus dienai X.

Kariai mokosi individualių įgūdžių ir veikti komandoje iki automatizmo, ir tai vyksta ne šiaip iš papročio, tiesiog esant situacijai X darome tai, ką esame išmokę, nes tuo metu kūnas veikia kovok arba bėk režimu.

Kiekviena pagalvota, apsvarstyta, susitarta veiksmų alternatyva turi prasmės. Kiekvienas eigos variantas yra naujas kelias, kuris, atėjus dienai X, gali būti toli nuo to, apie ką tu ruošeisi, bet kiekviena apgalvota detalė tai patirtis, kuri augina, praturtina ir padeda reikiamu momentu.

Ruoštis dienai X būtina net jei ji niekada neateis, ir ačiū Dievui. Pasiruošęs žmogus daro, ką suplanavo, nesiblaško ir tokiu elgesiu gali padėti veikti tiems, kurie nežino ir yra pasimetę (vaikai ar vyresnio amžiaus žmonės, kuriems reikia pagalbos).

Lietuvos įvažiuojamojo turizmo sektorius yra vienas labiausiai nukentėjusių dėl įvaizdžio, kurį užsienio šalių piliečiai susidarė apie mūsų valstybę dėl karo Ukrainoje. Nesigilinant į detales Lietuva yra priskiriama „nesaugiems“ regionams, panašiai kaip Lenkija ar Taivanas. Tai ypač junta tie, kurie dirba su JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos ar Australijos turistais. Jų ir iki karo būdavo palyginti nedaug, o dabar šis segmentas apskritai susitraukęs.

Todėl naujienos apie bet kokio žinomo prekės ženklo atėjimą, o šiuo atveju – „Michelin“ gido pripažįstamus rezultatus teoriškai turėtų skleisti žinią, kad čia saugu investuoti, daryti verslą, atvykti verslo ar poilsio tikslais.

Tačiau tai teorija, o realiame gyvenime jokio apčiuopiamo poveikio dėl šio 1,7 mln. eurų kainavusio veiksmo Lietuva artimiausiais metais nepajus. Euforija dėl žvaigždučių yra veikiau liekamasis provincialumo reiškinys, primenantis laikus, kai Lietuvoje atsidarė pirmasis „McDonald’s“. Kelis mėnesius padidėjęs tų restoranų lankomumas – daugiausia vietinių lankytojų, bet ne užsienio turistų sąskaita. Juo labiau, kad viena žvaigždutė dar nėra signalas turistui išsukti iš kelio vien tam, kad ten apsilankytum.

Statistiniai duomenys rodo, kad nors rusijos karo Ukrainoje pradžioje tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą buvo sumažėjęs, bet pamažu atsigauna. 2022 m. Lietuvos pritrauktų investicijų suma, palyginti su BVP, nesiekė 1 proc., o 2023 m. šis rodiklis vėl buvo artimas ilgalaikiam istoriniam vidurkiui ir sudarė 3,9 procento. Tai rodo, kad Lietuva ir toliau domina užsienio kompanijas, net ir išliekant geopolitiniams iššūkiams.

Šalis užsienio investuotojams gali būti patraukli ir dėl verslui palankios ekonominės aplinkos. Pavyzdžiui, Fraserio instituto rengiame ekonominės laisves indekse, kuriame lyginami valstybių valdžios sektoriaus dydžiai, teisinės sistemos ir nuosavybės teisės, finansinės sistemos, tarptautinės prekybos galimybės ir reguliacinės aplinkos, Lietuva užėmė 12 vietą tarp daugiau nei 150 valstybių.

Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, turi iššūkių, aktualių ir užsienio, ir vidaus verslininkams. Kalbant apie tolesnę ateitį – ir toliau turime gerinti institucijų kokybę; paskatos – jos turėtų būti strategiškai labai gerai apgalvotos ir tikslingos; o norėdami skatinti didesnę pridėtinę vertę kuriančių įmonių pritraukimą ir plėtrą, turėtume užtikrinti atitinkamą šalies darbuotojų gebėjimų lygį ir struktūrą. Šiuo metu yra gana didelis atotrūkis tarp darbo rinkos turimų kvalifikacijų ir poreikių – didesnis negu EBPO šalių vidurkis.

Dabartinės Kremliaus agresijos ir kitų geopolitinių įtampų kontekste toks incidentas nėra nei stebinantis, nei naujas. Panašių įvykių gali nutikti ir ateityje – svarbu, jog nenukentėtų žmonės. Neturiu abejonių, kad Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių diplomatai yra gerai pasirengę panašioms situacijoms bei tinkamai jas suvaldys, kiek tai įmanoma būnant Maskvoje.

Vargu, ar tai siejasi su konkrečiu Lietuvos priimtu sprendimu ar įvykiu. Grasinimai ir panašūs įvykiai paaštrėjo po Rusijos didelio masto invazijos į Ukrainą, ir pagrindo manyti, kad situacija artimiausiu metu keisis, nėra.

Visuomenėje vis dar yra gajūs sovietmetyje suformuoti stereotipai, kad nacionalinis saugumas – tai tik institucijų reikalas, o jus pakviesime, kai reikės. Atsižvelgiant į bendrus iššūkius, tokius kaip bendruomeniškumo trūkumas, socialinė atskirtis ir visuomenės susiskaldymas, šis kokteilis vis dar trukdo piliečiui pačiam jausti atsakomybę už savo valstybės saugumą ir tiesiogiai prisidėti jį stiprinant

Klaipėdos uostas yra ypatingos svarbos užtikrinant karinį mobilumą. Nors mes dažniausiai girdime apie „Suvalkų koridoriaus“ svarbą, tačiau jo pralaidumas yra gerokai mažesnis nei Klaipėdos uosto. Be to „Suvalkų koridorius“ karo atveju būtų užtvindytas pabėgėliais, karine technika ir gali būti „prašaudomas“ kaip iš Baltarusijos pusės taip ir iš Karaliaučiaus

Suomijai ir Švedijai tapus NATO narėmis, Rusijos vystomos A2/AD (Anti-access/area denial) strategijos, pagal kurią į Baltijos valstybes nei oru nei jūra ateiti parama negalėtų, tampa niekinis. Nes Karaliaučiuje esančias A2/AD priemones tapo ypač pažeidžiamos, o Švedijai priklausianti Gotlando sala leidžia NATO turėti iki šios neturėtą strateginę gilumą Baltijos valstybėse pajungiant oro ir jūrų dimensijas. Gotlandas taip pat svarbus ir logistine prasme.

Taigi Klaipėdos uostas taptų svarbiausiai sąjungininkų atvykimo vartais, nes jūrų keltas ir kitais krovininiais laivais galima atgabenti nepalyginamai greičiau ir daugiau karinės technikos ir personalo nei visa tai gabenti Lenkijos keliais per „Suvalkų koridorių“.

Šios pajėgos susideda iš čia iki ukrainiečių operacijos buvusių rusų pajėgų, kurios galėjo sudaryti iki 2000 karių ir iš kitų operacijų rajonų perdislokuotų vienetų. Nemaža dalis pastarųjų pajėgų sudaro kariai iš šalia esančios Charkivo krypties. Tačiau kol kas tai tik maži padaliniai, kurie kardinaliai nesusilpnina agresoriaus grupuotės Charkivo kryptyje (iš brigadų ir pulkų imamos kuopos ar dviejų kuopų padaliniai, jungiami į batalionus ir siunčiami į Kurską).

Išimtis, kai fiksuojamas viso vieneto (ar didesnės vieneto dalies) perdislokavimas į Kurską yra rusų 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Jei perdislokuota bent didžioji dalis šios brigados, ji ir turėtų sudaryti didžiąją dalį papildymų Kursko kryptyje (brigada – apie 3500 karių). Ji kurį laiką buvo dingusi iš karo zonos, tačiau, paskutinėmis žiniomis, iki perdislokavimo buvo rezerve karščiausiame Pokrovsko–Vuhledaro sektoriuje (Donecko kryptis). Pokrovsko sektoriuje rusai veikia 90-os tankų ir 27-os motošaulių divizijų (iš viso bent šeši pulkai) bei bent trijų atskirųjų motošaulių brigadų pajėgomis. Tai gali sudaryti apie 30 000–35 000 tūkstančius karių. Taip pat agresorius gynybos gilumoje turi rezervą, kuriame ir buvo 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Tad jos patraukimas iš pagrindinės agresoriaus pastangų krypties niekaip neturi įtakos situacijai kontaktinėje linijoje, rusai čia toliau stumiasi priekin.

Taip pat fiksuojami mažų vienetų perdislokavimai ir iš kitų fronto ruožų (Luhansko, Zaporižios krypčių), tačiau vėlgi tai maži padaliniai, formuojami į batalionus.

Mažai tikėtina, kad esant dabartiniam ukrainiečių operacijos mastui Kursko kryptyje agresorius bus priverstas keisti savo planus ir veiksmus karščiausiame taške – Donecko kryptyje, t. y. riboti ar nutraukti puolimą link Pokrovsko ir iš čia perdislokuoti dideles pajėgas į Kursko kryptį. Realistiškiau tikėtis ištraukti didesnes rusų pajėgas iš Charkivo krypties, kur agresorius jau yra praradęs iniciatyvą.

Pasirengimas šalies gynybai – tai ilgalaikis procesas. Norintys išlaikyti esamą darbo vietą tą gali daryti jungdamiesi prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų ar Šaulių sąjungos. Jei verslas pasirengęs apmokėti tų darbuotojų, kurie po privalomos ar profesinės tarnybos yra rezerve ir yra šaukiami į mokymus, išlaidas – labai sveikintinas žingsnis.

Veiklos formulė: melas ir naudingi idiotai

Tekste minimi atvejai yra sistemingos ir ilgalaikės priešiškos veiklos dalis. Jos tikslas – įvairiomis priemonėmis iš išorės ir viduje kompromituoti, dezinformuoti visuomenę ir visomis priemonėmis stabdyti projektus, didinančius mūsų šalies energetinį saugumą ir šalinančius sąsajas su buvusios SSRS sistemomis. Šiuo atveju taikiniais tapo du labai didelės apimties ir strateginės svarbos objektai. Pritaikytas asimetrinio atsako modelis primenant Vilniui jo ilgą, bet nelabai vaisingą kovą prieš nesaugią Astravo AE, kurios statybos tapo įmanomos tik po to, kai Lietuvoje buvo sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas.

Tuo intensyvios informacinės kampanijos metu taip pat buvo pasitelktos jėgos užsienio šalyse, tačiau galutinį neigiamą rezultatą nulėmė ne tiek jų pastangos, kiek vidaus politikos procesai, atvedę iki referendumo, stebuklingai surinkusio reikiamą balsų kiekį. Kremliaus dezinformacijos kampanijos visuomet remiasi vietos naudingais idiotais, o kvazi ekologinės temos ypač dažnai taikomos Europoje. Tai – viena priežasčių, kodėl tokie judėjimai žemyne dažnai vadinami arbūzais, nes plonas žalias sluoksnis dažnai slepia raudoną esmę.

Ateityje reikia tikėtis intensyvesnių informacinių atakų iš užsienio, koordinuojamų su vietiniais arbūzais: piketų, spaudos konferencijų, kitų kvazi ekologinių protesto akcijų. Tai bus susiję ir su šiais, ir su kitais energetinį saugumą skatinančius projektais: atsijungimą nuo BRELL žiedo, didžiuosius vėjo parkus jūroje, vandenilio gamyklas ir panašiai.

Aišku, bendrai kalbant apie investicijas, šiuo metu mūsų geopolitinė situacija ir kartu kai kurie nepadaryti namų darbai investicijų pritraukimo srityje, daro įtaką tam, kad Lietuvoje vis dar investuojama gana atsargiai. Bet uosto turėjimą investuotojai tikrai neretai gali vertinti kaip privalumą – uostas gali būti mažiau kaštų reikalaujantis arba tiesiog alternatyvus logistinis sprendimas ir panašiai. Esu tikras kad tam tikrų gamybos įmonių be uosto apskritai neturėtume Lietuvoje

Ateities iššūkiai, tokie kaip nauji ES aplinkosaugos reikalavimai, įsigaliosiantys 2030 m., kelia didelius reikalavimus ir Klaipėdos uostui. Investicijos į infrastruktūrą, tokią kaip krantinių aprūpinimas elektra, yra būtinos siekiant sumažinti poveikį aplinkai ir padaryti uostą tvaresnį. Reikia investuoti į uosto krantinių aprūpinimą elektra, kad stovintys laivai nebūtų priversti naudoti savo kuro. Šiame kontekste ypatingai svarbu užtikrinti tinkamą finansavimą. Jei neatliksime reikiamų investicijų, rizikuojame prarasti svarbią ekonominę jungtį su pasauliu“

Migracijos politika yra tiesiogiai susijusi su investicijų pritraukimo skatinimu. Metas suprasti, kad Lietuva paprastai automatiškai nėra investuotojų sąrašo viršuje. Tiesa, Baltarusijos atveju, tai yra patogus pasirinkimas, bet tikrai ne vienintelis. Ir nenuosekli migracijos politika šiuo atveju gali tapti nemaža priežastimi tiesiog investuoti kitur. Niekas nesako, kad turime būti neprincipingi ar pamiršti vertybes ir grėsmę kaimynystėje. Bet mūsų geopolitinė padėtis šiandien ir taip apsunkina investicijų atėjimą į Lietuvą, taigi ir sulėtina mūsų ekonomikos augimo procesą.

Strategiškai mes privalome siekti aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų. Turime kviesti į Lietuvą verslus, kurie kuria naujas technologijas, nes šie dalykai šiandieniniame gynybos kontekste irgi yra itin svarbūs. Jeigu norisi kasmet keisti migracijos politiką, galbūt metas problemos ieškoti ne čia, galbūt mūsų pirminis patikrinimas blogai veikia? Kaip gali atsirasti atvejų, kai leidimas gyventi išduodamas, o tada paaiškėja, kad žmogus yra dirbęs kažkur šalies vidinėse struktūrose? Gal jau metas padaryti dalykus teisingai iš pirmo karto? Jeigu priėmėme spendimą laikyti savo duris atviras, turime jo ir laikytis, nes čia kalbame apie žmonių gyvenimus. Žinoma, šiame kontekste privalome prioritetą teikti savo nacionaliniam saugumui, o mūsų atliekami patikrinimai privalo būti išsamūs, valstybės institucijos turi pradėti matyti paveikslo visumą, o ne tik vertinti formaliai – reikia labai rimtai įsigilinti į kiekvieną atvejį ir nepalikti sprendimų tik beveidėms institucijoms. Reikalas tas, kad ekonomikos augimas yra mūsų antrasis tikslas po nacionalinio saugumo ir jei galime šiuos abu dalykus suderinti, tą privalome ir padaryti.

Anksčiau turėjome labai sveikintinų projektų, tokių kaip Start-up Visa, kurie palengvino migracijos taisykles ir suteikdavo galimybę inovatyviems startuoliams iš trečiųjų šalių atvykti ir plėtoti savo sukurtą verslo sprendimą pasinaudojant Lietuvoje esančia infrastruktūra. Šiandien, apie tai kažkaip nebekalbama. Nacionalinis saugumas ir lėšų gynybai didinimas šiandien yra mūsų svarbiausias prioritetas, bet be ekonomikos augimo, šį tikslą įgyvendinti bus labai sunku. Mes čia kalbam apie daugiau nei 80 mln. Eur, kuriuos Baltarusijos verslai atneša į mūsų valstybės biudžetą. Tai nėra labai maži pinigai – juk išeitų ir vienas kitas bayraktaras ar dronas.

Akivaizdu, kad susirūpinimas priedangų ir slėptuvių skaičiumi yra išaugęs. Kol atskiros savivaldybės bando spręsti šį klausimą skirtingais būdais, norėtųsi ir didesnio visuomenės ir bendruomenių įsitraukimo. Įvairių pastatų įtraukimas į priedangų sąrašą, tų objektų nepadaro savaime daugiau ar mažiau saugiais. Su pilietinės visuomenės parama ir pagalba, nemaža dalis rūsių ar kitų statinių galėtų būti pritaikomi bent kaip laikinos priedangos pavojaus atveju. O tokių vietų atitinkamas žymėjimas palengvintų civilių susiorientavimą pavojaus metu.

Sveikintinas savivaldybių noras įvairiais būdais skatinti gyventojų iniciatyvas ir prisidėti prie jų įgyvendinimo. Formų galima rasti skirtingų, tačiau nemažiau svarbu dalintis informacija ir patarimais, kaip kiekvienas gyventojas galėtų įsivertinti savo gyvenamąją aplinką ir rasti saugiausią vietą, labiausiai atitinkančią priedangai keliamus reikalavimus.

Rengiantis ekstremalioms situacijoms nėra mažų ir nereikšmingų dalykų, o efektyviausiai saugumas yra užtikrinamas ne žmonėms, bet kartu su žmonėmis. Kiekvieno piliečio individualus pasirengimas padėti sau ir aplinkiniams yra pagrindinis dalykas. Įmonės galėtų padėti darbuotojams susipažinti ir įgyti reikalingų įgūdžių, pvz. vykdant pirmą medicininę pagalbą, skubiai evakuotis, suteikti pagalbą aplinkiniams.

Savimi ir savo šeima galintis pasirūpinti darbuotojas galės tinkamai įsilieti į įmonės pasirengimo ekstremalioms situacijoms darbus. Rengiantis šiems iššūkiams svarbu pagalvoti apie darbuotojų saugumą ir įmonės veiklos tęstinumą. Labai svarbu, kaip įmonė užtikrins turimos kritiškai svarbios infrastruktūros fizinę ir informacinę apsaugą bei informacijos uždarumą tiek prieš incidentus, tiek jų metu. Šalia to verta turėti algoritmus, kaip keičiasi darbo rutina (ar darbas tęsiamas toje pat vietoje, ar reikia keisti lokaciją, koks darbo grafikas). Taip pat ne mažiau svarbu užtikrinti infrastruktūros funkcionavimą (kaip užtikrinamas elektros, ryšių, vandens tiekimas ir pan.). Tam, kad šis darbas nebūtų chaotiškas, rengiami ekstremalių situacijų valdymo planai, paskiriami atsakingi darbuotojai ir rengiamos pratybos.

Žinoma, tai aktualiausia kritinės infrastruktūros įmonėms, jos gana neblogai šiems iššūkiams pasiruošusios. Tačiau ir kiti ūkio subjektai turėtų šiuos klausimus turėti omenyje. Kritiškai svarbu, kad numatyti veiksmai būtų kartojami ir testuojami. Tik taip galima realiai pamatyti, kas ekstremalioje situacijoje suveiks, o kur reikia patobulinti procedūras ar įsigyti trūkstamos įrangos.

Jei kalbėtume apie energetinę nepriklausomybę kaip didesnį šalies gyventojų finansinį saugumą, kiek jis susijęs su kainų stabilumu, turime nepamiršti, kad Lietuva – maža ir atvira ekonomika. Nutraukus bambagyslę su rusija, net ir tapus elektros eksportuotojais, jautrumas pasaulinių ar regioninių energijos kainų šokams, visgi neišnyks – Lietuva yra regioninės Nordpool biržos dalimi. O didėjant energijos kainoms, didėja ir bendras kainų lygis. Energijos kainų augimas buvo vienas svarbiausių didžiulę infliaciją prieš keletą metų nulėmusių veiksnių. Pastaruoju metu mažėjusios energijos kainos mažinamai veikė infliaciją.

Svarstant apie kitus saugiklius – kaip apsaugoti šalį ir jos gyventojus nuo energijos kainų šokų svarbu ne tik investuoti į elektros energijos generaciją ir jungčių pralaidumą, kurie leistų elektros kainas Lietuvoje atsieti nuo iškastinio kuro, bet ir skatinti mažesnį energijos vartojimą didinant šalies energetinį efektyvumą.

Ši Vilniaus miesto savivaldybės ir krašto apsaugos ministerijos iniciatyva yra labai sveikintina. Pasaulinė praktika rodo, kad tai veiksminga ir patikima priemonė rengti šalies žmones nenumatytoms situacijoms, pvz. Švedija tokią praktiką taiko dar nuo 1961 m. Šiuo dezinformacijos ir melagienų laikotarpiu, iš anksto spausdintos instrukcijos yra kaip niekada veiksmingos ir patikimos. Suprantama, kad kiekviena situacija yra unikali ir labai svarbu piliečius skatinti patikimais radijo ar televizijos kanalais gauti naujausias žinias bei patarimus kaip elgtis vienoje ar kitoje kritinėje situacijoje, nepasiduoti panikai.

Ir 10 proc. kurie ginklu pasiryžę gintis irgi geras rezultatas, atsižvelgiant į tai, kiek valstybė gebėtų aprengti, apginkluoti, sudėlioti į struktūras, kiek jiems rastų vadų ir pan. Apie 250 000 karių – tai teoriškai beveik 17 divizijų. Turime kur padirbėti, kad gebėtume atliepti bent dalį šio visuomenės lūkesčio

Yra ir kitas iššūkis, pabrėžė karo ekspertai, kaip likusią gyventojų dalį paskatinti prisidėti prie šalies gynybos?

Kitas iššūkis – kaip likusius 70 proc. paskatinti remti pajėgas ar bent jau ne kolaboruoti su priešu. Net ir tie kurie deklaruoja išvyksiantys, galėtų prisidėti padedant Lietuvai svečiose šalyse. Kiekvienam norinčiam turime rasti vietą (nebūtinai su ginklu), paskatinti abejojantį

Toks žingsnis atitiktų Turkijos veikimo logiką ieškoti pragmatinių ir naudingų saitų su visais. Pavyzdžiui, ši šalis siuntė ginklus Ukrainai ir viešai remia jos narystę NATO, bet tuo pačiu neprisideda prie sankcijų Rusijai ir iš ryšių su šiuo režimu generuoja apčiuopiamą ekonominę naudą. Savaime sprendimas jungtis prie BRICS reikšmingai nekeistų Turkijos statuso NATO, bet dar kartą pademonstruotų jos dviprasmišką požiūrį į partnerius Vakaruose.

Mes kažkodėl esame įsitikinę, kad rusai taikosi vien tik į civilinę infrastruktūrą. Taip, tai tiesa. Tačiau tik tuomet, kai turi kokį nors konkretų tikslą. Tačiau pagrindinis jų kariuomenės tikslas – kariauti su kita kariuomene. Todėl naudoti aukštos technologinės vertės raketą apšaudant priedangas, o ne mūsų kariuomenės taikinius, yra naivu. Šiuo požiūriu paranoja turėtų būti sveikai pasverta. Jeigu tos priedangos yra skirtos civiliams, kaip jie sužinos, jei neskelbsime viešai?

Jei kabėtume apie operacinius tikslus, tai bet kuri kariuomenė nenori, kad priešas sulauktų pagalbos. Tokiu atveju priešas privalėtų užimti Marijampolę ir Klaipėdą. Dabar, kai Suomija yra NATO narė, priešui būtų privalu užkirsti paramos į Lietuvą atsiuntimui per Latviją į Šiaulius. O jei analizuotume taktinę pusę, tai svarbu užimti visus svarbių kelių susikirtimus ir transporto mazgus.

Būtų labai kvaila likti ten, kur tave daužo, šaudo, žudo, prievartauja. Tačiau likus mieste lieka didesnė tikimybė gauti pagalbos iš pagalbos organizacijų. Net ir karo metu mieste veiks priešgaisrinė tarnyba, greitoji medicinos pagalba, kitos tarnybos. Nusprendę traukti turi žinoti, kur jie traukiasi. Bet ne visi ir turi galimybę kur nors trauktis. Kita vertus, evakuojantis lieka pavojus pakliūti į apšaudymą. Bet kuriuo atveju, likti aktyvių karinių veiksmų zonoje yra neišmintinga.

Ukrainos karo metu, kaip ir kitų didžiųjų karų kontekste, neaplenkiama ir informacinė erdvė: itin dažnai pasitaiko dezinformacijos kampanijų ir tyčinio misinformacijos platinimo. Pastaruoju metu taip pat pastebimos ir koordinuotos, humoru paremtos kampanijos, kurios gali pasireikšti tiek memų, tiek šmaikščių pokštų pavidalu. Šis reiškinys vadinamas anglišku terminu 'memetic warfare' (kariavimas memais).

Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.

Šios kontrmobilumo priemonės ir jų dengimas ugnimi kritiškai svarbios pasitinkant pirmąjį agresoriaus smūgį. Tačiau kaip rodo rusijos – Ukrainos karo patirtis, pralaužus tokią pirmą gynybos liniją prasideda svarbiausias ir sunkiausias darbas – mūšių, artilerijos, aviacijos, dronų ir raketų smūgių sąlygomis kurti tokias ir tvirtesnes gynybos linijas užnugaryje. Tai reikalauja ne tik didelių resursų, bet ir intensyvios civilinės administracijos (karo komendatūrų) ir kariškių sąveikos – slapta įrengiamos pozicijos turi atitikti čia gynybą vykdysiančio vado ir bendrą operacijos sumanymą, būti apsaugotos nuo grėsmių iš oro (žvalgybos dronai, raketos, orlaiviai) bei žemės (priešo žvalgybinės grupės). Neabejotina, kad Lietuvos kariuomenė tai turi omenyje ir atitinkamai planuoja savo veiksmus.

Pirmasis yra lokalus – Lietuvoje elektros pagaminama mažiau, nei suvartojama, todėl ją papildomai perkame iš užsienio – vien pernai vis dar importavome apie pusę sau reikiamos elektros energijos. Antrasis iššūkis globalus. Energijos sektorius, tai yra šilumos ir elektros energijos gamyba, labiausiai prisidėjo prie dabartinės klimato kaitos, todėl pasaulyje atsisakoma taršios energetikos ir pereinama prie atsinaujinančių energijos šaltinių, visų pirma – vėjo ir saulės.

Ypač ambicingus tikslus čia išsikėlė Europos Sąjunga. Ji numatė, kad iki 2050 m. visa Bendrija – tiek Lietuva, tiek kitos šalys – turi tapti klimatui neutrali, t. y. iki to laiko taršios energetikos turi nelikti. Tokį tikslą išsikėlė ir „Ignitis grupė“, siekdama nulinio emisijų balanso iki 2040–2050 m.

Statydami naujus vėjo bei saulės elektrinių parkus, vienu metu kovojame su abiem šiais iššūkiais. Galima pridurti, kad Lietuvai čia neblogai sekasi – per ketverius metus vėjo ir saulės jėgainių pajėgumai pas mus išaugo net keturis kartus. Taigi energetiniu požiūriu Lietuva savarankiškėja ir žalėja.

Mes gyvensime įtampoje, bet prie jos reikia prisitaikyti. Į tai reikia pažiūrėti iš pozityvios pusės – tai yra galimybių metas. Atsiranda labai daug įdomių, naujų sričių. Žmonija eina į priekį, daro didžiulį progresą. Pinigų, beje, netrūksta, tik reikia juos protingai įdarbinti

Sankcijos įvestos Rusijai yra skirtos apsunkinti jai gauti kažkokių detalių, o tai, kad Lietuvoje registruotos įmonės tiekia detales nėra stebuklas. Nes jei kažkur yra trūkumas, tai atsiras vienokie ar kitokie žmonės, kurie tą trūkumą norės papildyti, nežiūrint į reputacines ar moralines nuostatas. Nepamirškime, kad sankcijos įvestos ne tik Europos Sąjungos ar JAV. Sankcijų nesilaiko aibe kitų valstybių. Rusija taip pat apeina sankcijas taip pat pirkdama detales iš to pačio Sakartvelo ar Kazachtano, Kirgizijos, Mongolijos ir kitų valstybių. Taip pat ir Taivanas suinteresuotas palaikyti gerus santykius su Rusija, kad tai būtų tam tikras saugiklis Taivanui nuo Kinijos.

Lustai yra labai svarbi detalė šiuolaikinėje ginkluotėje. Jų neturint neįmanoma turėti jokios elektronikos, kuri užtikrina ne tik navigaciją, bet ir sudėtingų mechanizmų veikimą, suderinamumą, taip pat ir pačius saugiklių suveikimą. Kai kurie sprogdikliai yra elektroniniai ir jie turi suveikti tam tikru laiku arba tam tikrame taške, aukštyje.

Nemanau, kad Lietuva sudaro bent kiek apčiuopiamą dalį tų kontrabandinių vežimų į užsienį, nes vien tik Lotynų Amerika užima dalį šitos rinkos arba Azijos valstybės. Tai Lietuva, nors ir atrodytų, kad mes labai daug darom, tačiau bendrame paveiksle tai tikrai nėra daug. Taip pat reikia atskirti Lietuvoje registruotas ir lietuviškas įmones. Tai iš to sąrašo matome, kad ne tiek daug tų įmonių dalyvauja toje morališkoje neteisingoje ir nelegalioje veikloje.

Visos šalies gynyba prasideda nuo Kariuomenės ir NATO partnerių parengtų gynybos planų bei iškeltoms užduotims numatytų pajėgumų. Gynybos biudžeto dydis turėtų būti toks, kad suplanuoti pajėgumai būtų įgyti, jiems išlaikyti ir aptarnauti užtektų resursų, reguliariai vyktų šių planų patikrino pratybos, taip pat įtraukiant ir platesnę visuomenės dalį, o strateginės atsargos būtų pakankamos savarankiškai ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iki į pagalbą atvyks mūsų sąjungininkai.

Verslas ir investuotojai tiki gamybos pramone, užsienio investuotojai nesijaučia atsakingi už Lietuvos saugumą. Daug kalbama apie gynybos pramonės augimą, tačiau iš kur ateis tie pinigai? Siūlau politikams neimti jų iš verslo, nes taip apvogtume ekonomiką. Kuo labiau skatinsime patį ekonomikos augimą nedidinant mokesčių, tuo daugiau pinigų patys ateis į gynybos pramonę.

Lietuvoje nėra mokslų dalyko, skirto ginklų gamybai. Chemikų, kurie ne tik gamina medžiagas, bet ir atranda naujų, galimų pritaikyti karyboje, turime ir juos ruošiame toliau. Kitų specialistų, pavyzdžiui, elektronikos srities, taip pat turime, tačiau reikia pabrėžti, kad militaristinė ir civilinė elektronika – skiriasi. Tad jeigu „Rheinmetall“ dėl specialistų trūkumo dalį darbų atliks užsienyje, jos sukuriama pridėtinė vertė Lietuvai stipriai mažės.

Ukrainos karo metu, kaip ir kitų didžiųjų karų kontekste, neaplenkiama ir informacinė erdvė: itin dažnai pasitaiko dezinformacijos kampanijų ir tyčinio misinformacijos platinimo. Pastaruoju metu taip pat pastebimos ir koordinuotos, humoru paremtos kampanijos, kurios gali pasireikšti tiek memų, tiek šmaikščių pokštų pavidalu. Šis reiškinys vadinamas anglišku terminu 'memetic warfare' (kariavimas memais).

Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.

Trumpo kandidatas į viceprezidentus JD Vance'as teigia, kad laimėjus rinkimus Ukrainoje būtų bandoma kurti „demilitarizuotą zoną“. Taip pat iš esmės užvertos durys Ukrainos narystei NATO. Tokius teiginius reikia vertinti atsargiai.

Pirma, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo manyti, Trumpas yra apmąstęs planą kaip elgtųsi tapęs prezidentu, nes tam akivaizdžiai neskiriamas didelis dėmesys. Daug lemtų aplinkybės ir jo intuicija.

Antra, Trumpas jau keliskart neigė JD Vance'o teiginius. Pvz., kandidatui į viceprezidentus pareiškus, jog Trumpas vetuotų federalinį abortų draudimą. Apskritai jų santykis kol kas atrodo duobėtas, Trumpą akivaizdžiai erzina dažnai sulaukiami klausimai dėl kompaniono pasisakymų. Trečia, iš to, kas žinoma, Trumpas nėra linkęs kliautis JD Vance'u užsienio politikos temose. O paties JD Vance'o angažuotumas – ir itin kritiškas Ukrainos vertinimas – yra gerai žinomi. Be abejo, tai savaime nereiškia, kad Trumpas, tapęs prezidentų, pvz., nepriskirtų karo Ukrainoje temos viceprezidento atsakomybei. Tačiau kol kas tai neatrodo realiausias scenarijus.

Birželį Reagano instituto atlikta apklausa rodė, kad 70 proc. Respublikonų, priskiriančių save Trumpo ideologiniam MAGA judėjimui, sutinka, kad JAV svarbu Ukrainos pergalė kare prieš Rusiją. Bet bendra tendencija ta, kad šis karas Trumpui – ir didelei daliai amerikiečių, ne tik Respublikonų tarpe – yra dirgiklis, kuris trukdo koncentruotis į svarbesnes temas. Tad dirgiklį bus siekiama pašalinti.

Tokie incidentai gali kelti nerimą, bet pirmiausiai yra būdas adaptuoti NATO gynybos parengtį ir pajėgumus tokiems scenarijams. Kitaip tariant, svarbu tą daryti dabar priimant konkrečius sprendimus, nei tuo atveju, jei kiltų realios didelės saugumo grėsmės. Galime neabejoti, kad agresoriaus pusė atidžiai stebi atsaką ir ieško silpnumo, abejonių apraiškų. Svarbu tam nesuteikti peno.

Visgi nepabėgsime nuo aplinkybės, kad oro gynybos pajėgumų trūksta visame Aljanse, ir staigiai išspręsti šios problemos nepavyks vien dėl pirkimų/gamybos/pagalbos Ukrainai.

Ar ankstesnis kovinio drono įskridimas į NATO oro erdvę yra tyčinis, ir ar šio ryto incidentas susiję – pasakyti sunku, tai nustatys tyrimą vykdantys ekspertai. Tačiau galima teigti, jog oponentas atidžiai stebi tiek Aljanso, tiek jos šalių narių reakcijas ir daro išvadas. Galima priminti, kad oponento testavimas yra žvalgybos ir pasirengimo veikti dalis. Tai nereiškia, kad aktyvių veiksmų rusija rengiasi imtis artimiausioje perspektyvoje – rusijai įklimpus Ukrainoje, kremlius tam neturi nei pajėgų, nei resursų. Tačiau mums svarbu išmokti pamoką ir tobulinti savo pajėgumus bei sąveiką.

Tikrai nėra nuostabu, kad jie jau nebenori apie karą galvoti. Jiems tai nebėra aktualu, todėl natūralu, kad nemato būtinybės toliau tęsti savo saugumo stiprinimą. Vis dėlto yra politinis lygmuo, kuris turi užtikrinti tęstinumą. Kitaip sakant, baimė praeis, o įvykiai ir toliau tęsis. Jeigu nenorime girdėti, kas vyksta Ukrainoje, tai nereiškia, kad ten niekas nevyksta. Jeigu nenorime tikėti, kad Rusija toliau nežengs, tai irgi nereiškia, kad ji neturi tokių planų.

Manau, kad sistemingas, metodiškas ir šaltakraujiškas tolimesnis rengimasis savo gynybai yra esminis. Mes privalome užtikrinti tą metodišką judėjimą į priekį ir nepasiduoti populistinei nuomonei, kad dabar mums niekas negresia, todėl galime tuos pinigus „ištaškyti“. Reikia priminti, kad krizės ateina ir išeina, o kai ateis kita krizė vėl klausim, „o kur mes buvome anksčiau ir kodėl nesame pasiruošę“?

Karas Ukrainoje neturi aiškios pabaigos. Kitaip sakant, žūsta žmonės, o Ukrainai sunkiai sekasi išstumti okupacines pajėgas iš savo teritorijos. Taip pat matome nuolatinius sabotažo atvejus ir Europos šalyse, įskaitant ir Baltijos šalis. Pavyzdžiui, visai neseniai matėme įskridusį droną į Latviją, daugybė panašių incidentų nutinka ir kitose NATO valstybėse.

Taigi, tos įtampos tikrai nestinga, bet esminis klausimas, kaip su ta įtampa dorotis arba kai kuriais atvejais išnaudoti. Jeigu įtampa virsta panika ir nerimu, kuris verčia elgtis nekonstruktyviai, tuomet tai yra labai didelė problema. Kita vertus, jeigu tam tikra įtampa yra galimybė elgtis konstruktyviai asmeniniame arba šeimos rate ir planuoti, ką reiktų daryti dingus elektrai, ar pan., tai nėra taip jau blogai.

Štai ir dabar – „Facebook“, „Telegram“ ir bala žino dar kur visokių piktavalių platinamas toks visai negudrus melas – esą Lietuvoje ir Estijoje žmonės už elektrą moka brangiausiai visoje Europoje. Sugalvota negudriai, bet visgi limpa, nes kūrėjai seniai žino savo auditorijos skausmo taškus ir yra išlavinę jų masažavimo metodus. Tai, kad kažkur kažkas kainuoja pigiau nei pas mus – puikus neurolingvistinio programavimo pratimas. Tokia tarsi pirmoji abėcėlės raidė, po kurios galima rikiuoti ir visas kitas. Brangu, nes verslininkai godūs, valdžia korumpuota, o valstybė garma pragaran. BET... Yra žmonių, kurie žino kaip viską sutaisyti: pakelti algas, sumažinti mokesčius, nutraukti karus ir draugauti su kaimynais. Platinam!

Prie tokių grasinimų jau turėtume būti įpratę. Ypač, kai Vakarų šalys svarsto apie papildomą karinę pagalbą Ukrainai, leidimą naudoti raketas taikiniams Rusijos gilumoje. Tokiu būdu siekiama Vakaruose pasėti nerimą ir sustiprinti politines jėgas, kurios ragina neberemti Ukrainos, mainais tikintis geresnių santykių su Rusija. Kaip rodo pastarojo laikotarpio istorija, tokia strategija, kurią viena ar kita forma išbandė ir Emmanuelis Macronas, ir Angela Merkel, ir kiti lyderiai - visiškai nepasiteisino ir nesustabdė Kremliaus agresyvių veiksmų. Netgi priešingai.

rusija jau trečius metus bando sunaikinti Ukrainos logistiką, aviaciją ir energetiką. Kas jiems gerai "sekasi", tai atakuoti vaikų ligoninę Kyive, ir senelių pensionatą Sumy. Jokių kitų strateginės reikšmės efektų jiems pasiekti nepavyko. Tad rimtai vertinti kliedesius apie smūgį JAV nevertėtų. Tokios kalbos yra iš esmės skirtos rusijos vidinei auditorijai.

Galima tik priminti, kad rusija operacijai prieš Baltijos valstybes dirvą ruošia bent nuo 1990 m. kovo 11 d. Tai tęstinis procesas, kuris tęsis tol, kol rusija bus imperialistinė valstybė. Kitas klausimas – kokia to planavimo ir norų praktinė išraiška. Galima tik pasikartoti, kad kol nesibaigė rusijos karas Ukrainoje ir kremlius neatkūrė savo karinių pajėgų, operacija prieš NATO rusijai reikštų savižudybę. Nemaža dalis rusijos ginkluotės ir pajėgų yra išvežta iš Kaliningrado į Ukrainą. Be to, kremliui nepavyksta įtraukti baltarusijos į tiesioginį karą prieš ukrainiečius, tad tikimybė, kad lukašenka bus sukalbamesnis įsijungdamas į karą prieš NATO, yra dar mažesnė. Paprastai kalbant – v. putinas gal ir norėtų, bet neturi kuo. Anksčiau Kaliningradas buvo NATO galvos skausmas. Dabar dėl rusijos agresijos prieš Ukrainą stiprėjantis Aljanso buvimas rytiniame flange uždeda taikinį ant Kaliningrado, jei rusija sugalvotų kokią kvailystę.

Kaliningrado tranzito klausimas buvo itin jautrus 2022 m. ir tik patvirtino, kad dėl ilgamečio šio regiono militarizavimo ir agresyvaus Kremliaus veikimo apskritai Kaliningradas yra geopolitinis galvos skausmas. Bet daryti toli siekiančias išvadas iš pavienių Putino pareiškimų apie rengimąsi agresijai prieš NATO nėra pagrindo. Šiuo metu agresorius yra įklimpęs Ukrainoje, ten permestos turimos pajėgos, įskaitant ir iš Kaliningrado. Ne veltui tame pačiame ISW tekste kalbama apie galimą naują mobilizacijos Rusijoje bangą, kurios Putinas labai nenori. Tokiame kontekste papildomos grėsmės agresijai prieš NATO valstybes nėra padidėjusios

Kiek vėliau buvo plačiai pradėtos taikyti dezinformacijos ir klaidinimo operacijos, siekiant apgauti, suklaidinti, daryti įtaką žmonių nuomonės formavimui. Piktavaliai šias operacijos sujungia su įsilaužimais į naujienų portalus, naudoja modernius IT įrankius užvaldant socialines paskyras, kuriant netikrus socialinius grupių „debesis“, per kuriuos ir skleidžia melus, tikrovės neatitinkančią informaciją, kiršina visuomenę.

Karinių konfliktų metu modernios technologijos ir inovacijos įgauną svarbius vaidmenis, tad nenuostabu, kad per paskutinius kelerius metus dirbtinis intelektas tapo neatsiejama modernios, karinės paskirties, ginkluotės dalimi. „Net nelabai svarbu ar ta ginkluotė veikia sujungtuose tinkluose, kur yra naudojama didelių duomenų kiekių analizei, pažeidžiamumų paieškai, „deep fake“ operacijoms, ar yra apmokyta ir izoliuota dronų sistemoje, žvalgybos techninėje įrangoje, taikinių identifikavime, sekime. Šioje srityje fiksuojamas agresoriaus progresas netgi yra didesnis, nes jų neriboja žmogaus teisių, asmeninių duomenų apsaugos ar etikos klausimai, tuo tarpu vakarų valstybės yra įsivedusios pakankamai griežtus DI panaudojimo apribojimus, kurie iš vienos pusės leidžia aptarti taisykles, ribojimus, tačiau iš kitos pusės, stabdo šios technologijos vystymo pažangą.

Jau šiandien DI kovoja prieš DI. Vieni ieško sistemų pažeidžiamumų, kiti stebi neįprastą veiklą skaitmeninėje erdvėje ir siekia iš anksto užkardyti piktavalių veiklą. Kibernetinių incidentų skaičiui nuolat augant ir sudėtingėjant operacijoms, vis dar stokojant žmogiškųjų, specializuotų ekspertų, DI panaudojimas šių incidentų tyrimų veikloje tapo natūralus ir neišvengiamas. Tuo pačiu DI atkeliavo ir į civilinį pasaulį, kuriame mums gamintojai pasiūlė patogesnių, saugumą ir inovatyvumą užtikrinančių technologinių sprendimų, tokiose srityse kaip video grafika, teksto apdorojimas, verslo sprendimų automatizavimas, išmanių buities prietaisų, medicinos srityse ir panašiai.

DI technologijos yra plačiai naudojamos, tobulinamos, tad siekiant suprasti ar tai tikra ar ne, visų pirma reikia pasidomėti kas yra DI, kur jis naudojamas, kaip veikia. Jei norėtume išsiaiškinti ar parengtas tekstas yra parašytas žmogaus ar technologijos, turėtume atlikti teksto analizę, ieškoti DI braižo arba pasinaudoti DI sistemomis, kurios išanalizuoja tekstą daug greičiau nei žmogus ir atsako kas yra jo autorius. Kuomet yra naudojamos „Deep fake“ technologijos ir norėtume įsitikinti, kad video vaizdas yra tikras, turime pasikliauti savo kritiniu mastymu, pasitikrinti kitus informacijos šaltinius, kylant abejonėms tiesiog paklausti ekspertų nuomonės.

Lietuvos ekonomikos rezultatai yra puikūs, ir analizuojant, kodėl, priežastis nustatyti gana sunku. Juk geopolitinė padėtis Europoje, ne ypač ekonomikos augimą suprantanti ir vertinanti politikų dauguma, buvimas ES politinio ir geografinio paribio (ir ne bet kokio) valstybe, ypač prastas susisiekimas ir daugybė kitų priežasčių, kurios pateisintų gerokai prastesnę situaciją šalyje. Man į galvą ateina pagrindinė priežastis, pateisinanti puikius rezultatus. Palyginti su kitomis šalimis, lietuviai turi puikius verslumo įgūdžius ir nuostabų alkį sėkmei, jie tikrai nuoširdžiai nori kurti verslą, geba sukurti pridėtinę vertę ir jiems tai labai svarbu.

Mūsų šalis turi aukštos kvalifikacijos itin išsilavinusią ir labai kūrybingą darbo jėgą, kuri dar turi ir puikius skaitmeninių technologijų įgūdžius. Taigi tokie žmonės, reikia pripažinti, jau sudaro tinkamas sąlygas verslui kurti.

Lietuviai kuria pasaulinio lygio produktus, mūsų produkcija eksportuojama į beveik 200 pasaulio šalių – tai rodo, kad lietuvių sukurti produktai yra konkurencingi pasaulyje. Mes turime mažai žemės, mažai jūros, beveik neturime naudingųjų iškasenų, todėl mums itin svarbu kurti aukštos pridėtinės vertės produktus. Taigi didžiausias mūsų konkurencinis pranašumas yra mūsų žmonės, kurie ir kuria aukštos pridėtinės vertės verslus.

Aplink matome startuolius, kuriuos įkuria jaunuoliai, dar besimokydami mokykloje, taigi akivaizdu, kad verslą įkurti ne taip ir sunku. Tiesa, šiek tiek kita kalba būtų apie to verslo išlaikymą ir vystymą. Taigi verslą daryti mes gebam, bet spragų reguliavime tikrai yra. Šiandien verslas Lietuvoje vis dar kažkodėl visuomenei ir politikams dažniausiai atrodo tik verslininkų reikalas. Bet mūsų verslo sėkmė yra tiesiogiai susijusi su ekonomikos augimu, kuris turėtų būti mūsų visų reikalas. Taigi ir gerų sąlygų, palankios mokestinės aplinkos užtikrinimas verslui irgi turėtų būti mūsų visų reikalas.

Vis dar šiek tiek turime užsilikusio požiūrio, kad verslininkus reikia bausti nuolat ieškant būdų, kaip jiems padidinti mokesčius. Ir Vyriausybės pastanga pakeisti (neabejotinai didėjimo linkme) mokesčius prieš pat rinkimus nuoširdžiai trikdo. Negi politikai nežino, kad užsienio investuotojai jau nuo karo pradžios labai atsargūs, o dauguma vietinių galvoja apie rizikų geografinį diversifikavimą. Ar tikrai norisi to paskutinio lašo? Gal geriau susikoncentruoti į dalykus, būtinus ekonomikos augimui.

Esu jau ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje yra būtina viešojo sektoriaus pertvarka tam, kad ten dirbtų žmonės, kurie supranta verslo svarbą ir siekia pašalinti visas jam iškylančias kliūtis. Čia taip pat reikalingas imigracinės politikos palengvinimas tiek dėl kvalifikuotos, tiek dėl nekvalifikuotos darbo jėgos; taip pat investicijų skatinimas finansinėmis subsidijomis bent jau daugumos Vidurio Europos valstybių taikomu intensyvumu; verslui tinkamos infrastruktūros nuolatinis paruošimas; greitesnis ir efektyvesnis struktūrinių fondų paskirstymas ir panaudojimas; greičiau ir lengviau finansuoti verslo projektus leisiančių priemonių paieška ir pan.“

Pasiteiravus, ką būtų galima išskirti kaip pranašumą kuriant verslą Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, be jau minėtų, išskyrė dar kelias: „Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, yra labai gerai skaitmenizuotos valstybės paslaugos. Mes esame maža rinka, todėl čia yra labai paprasta megzti pažintis ir plėsti kontaktų ratą. Mes siūlome vieną labiausiai išsilavinusių darbo jėgų visame pasaulyje. Taigi Lietuva yra pilna talentų su aukštuoju išsilavinimu.

Mikrobangų krosnelė kaip šalutinis produktas atsirado II Pasaulinio karo metu, kuriant radarų sistemas. Mokslininkai suprato, kad spinduliuotė paveikė jų kišenėje esantį šokoladuką ir jis ištirpo. Bet iš tikrųjų tai buvo karinis užsakymas tam, kad būtų lengviau aptikti priešo raketas, lėktuvus ir tokiu būdu kurti sistemas, kurios mus saugo. Pirminė versija – daugiau nei 300 kg ir 2 metrai aukščio

Taigi, Lietuva ir Baltijos regionas gali ir turi tapti atsinaujinančios energetikos donoru Vidurio ir Vakarų Europos sąjungininkėmis. Ne paslaptis, kad apsirūpinti elektros energija yra gyvybiškai svarbu kiekvienai šaliai. Kai Vidurio ir Vakarų Europos šalių pramonė bus priklausoma nuo mūsų šalyje generuojamos elektros energijos, tos šalys bus visiškai suinteresuotus apginti mūsų ir atitinkamai savo interesus.

Tariant labai trumpai ir paprastai: tiekti energiją Vokietijos pramonei – tas pats kas turėti dar vieną Vokietijos batalioną Lietuvoje.

„Didėjanti geopolitinė įtampa ir kibernetinių atakų skaičius kelia didelių iššūkių energetiniam saugumui, todėl ši sritis tampa prioritetine. Lietuvos kritinės energetikos infrastruktūros operatoriai ir vystytojai aktyviai reaguoja į šiuos iššūkius – jie stiprina apsaugos priemones, atlieka reguliarius auditus bei siekia kibernetinio saugumo sertifikavimo. Tačiau decentralizuotos energijos gamybos plėtros kontekste ne visi energetikos sektoriaus dalyviai vienodai vertina kibernetinių incidentų grėsmę ir savanoriškai prisideda prie valstybės kibernetinio atsparumo stiprinimo.

Saulės ir vėjo elektrinių pajėgumai Lietuvoje jau viršija 3 GW, o jų gaminama elektra sudaro daugiau nei 40 % šalies elektros poreikio. Šios elektrinės tampa Lietuvos pamatiniu klimatui neutralios energetikos sistemos elementu, tačiau tokia decentralizuota plėtra taip pat kelia ir naujų su skaitmeniniu pasauliu susijusių iššūkių. Siekiant užtikrinti atsakingą šių sistemų plėtrą, valstybės lygiu priimti įstatymų pakeitimai, kurie įpareigoja imtis kibernetinio saugumo priemonių. Svarbu pažymėti, kad teisės reikalavimai neapriboja įrangos įsigijimo, kas apsunkintų atsinaujinančios energetikos plėtrą ir mūsų konkurencingumą regione, tačiau sprendžia kibernetinio saugumo problemas. T.y. įpareigodami užkirsti kelią „atitinkamų valstybių“ neteisėtai prieigai prie elektros gamybos ar kaupimo įrenginių. Tai apima galios parametrų keitimo, įrenginių įjungimo ar išjungimo nuotolinį valdymą, kurį galima užkardyti tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atjungiant įrenginius nuo interneto ar diegiant ugniasienes.

Tiek tinklų operatoriai, tiek gamybos ir kaupimo sistemų vystytojai privalo užtikrinti šių reikalavimų įgyvendinimą. Tai sudarys prielaidas sukurti saugesnę ir atsparesnę Lietuvos energetikos sistemą, gebančią atsilaikyti prieš šiuolaikines grėsmes ir iššūkius.“

Vyriausybei klausimas – kas, kam, kokiais kiekiais ir kur tieks produkciją ekstremalios situacijos metu yra vienas iš prioritetinių. Jis yra integrali valstybės planavimo rengiantis įvairioms krizinėms situacijoms, įskaitant mobilizacijai, dalis: „Esame parengę ir pratybose ištestavę maisto tiekimo algoritmą, jo praktinius aspektus esame pristatę ir mūsų sąjungininkams. Šis algoritmas nustato ne tik aiškius aprūpinimo maisto produktais kelius ir būdus, bet ir žmonių informavimą bei kitus su tuo susijusius klausimus bei procedūras.

Valstybė maisto produktais planuoja aprūpinti didžiąją dali gyventojų. Pirmas 3 dienas gyventojai maisto atsargomis turėtų pasirūpinti patys, 4,5,6 dienas gyventojais rūpintųsi savivaldybės, o nuo septintos pilna apimtimi įsijungtų valstybės rezervo mechanizmas. Tiesa, priklausomai nuo situacijos, maisto aprūpinimas iš valstybės rezervo gali būti pradėtas tiekti ir anksčiau. Be jokios abejonės, esama krizinė situacija diktuos savas sąlygas ir ešalonavimo algoritmas gali būti keičiamas.

Pietų valstybėms kyla daug dilemų. Jeigu bus didelis mirčių kiekis, tai visų akys nukryps į jas ir jos bus kaltinamos už nežmogišką elgesį. Panašią situaciją, tik daug mažesne apimtimi, mes matėme, kai Baltarusijos autoritaras Lukašenka vykdė hibridinę migracijos ataką per Lietuvos sieną. Mes irgi nebuvome pasirengę priimti didelio kiekio prieglobsčio prašytojų. Mūsų veiksmai, siekiant apsaugoti sieną, buvo traktuojami kaip žmogaus teisių pažeidimas.

Kiekvienas turėtų žinoti kaip elgtis karo atveju ir koks būtų jo vaidmuo. Tuomet ir laukti būti ramiau, ir sulaukus nedvejoti, o jei nesulauksim tos dienos, tai įgūdžius pritaikysime kitur. Kai žinai, ką darysi, tampi atsparesnis. Bus tokių, kurie pabėgs, neprisidės, ar norės net pakenkti, bet tiesiog nereikėtų jiems skirti dėmesio. Investuoti reikia į tuos, kurie nori ir gali prisidėti prie šalies saugumu stiprinimo.

– Kokia Achemos ateitis? Tai buvęs Lietuvos pramonės perlas. Kadaise su ja buvo susiję 900 Lietuvos įmonių.

– Dabar susiję apie 700. Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prisimenu kelionę su Bronislovu Lubiu, kai lėktuve turėjome laiko ir diskutavome. Dabar skaudu žiūrint, kad paskutinius dvejus metus ji negauna pelno. Trąšų poreikis išliks, jas reikės gaminti ir parduoti. Jei negaminsime mes, jas gamins rusai, kinai, kurie turi pigių energetinių išteklių.

Turime suvokti, kokia šio komplekso reikšmė chemijos pramonei. Ateitį jis turi ir ji būtų šviesi jei pavyktų pakeisti gamybą ir gaminti žalią amoniaką ir azotą, tačiau tam reikia milžiniškų investicijų. Mano skaičiavimu, apie 2 mlrd. eurų. Tai unikali gamykla visame Rytų flange. Antros tokios gamyklos nėra. Tai ir pavojus, tačiau tuo pačiu ir galimybė.

Be to, mes priklausomi nuo dujų.

Iš kitos pusės, daugelis medžiagų, kurias jie gamina, turi paklausą. Iš azoto rūgšties galima gaminti tiek trąšas, tiek sprogmenis. Turime siekti, kad ši gamykla išliktų. Susitiksiu su galimais pirkėjais ir apie tai kalbėsimės. Mano siekis, kad darbuotojai, kurie ten dirba, toliau turėtų darbo vietas ir gautume papildomų lėšų transformuojant gamyklą ir, nors skamba juokingai, gamintų tvarias ir žalias trąšas, kurių kaina ES bus aukštesnė nei įvežtinių.

– Minėjote, kad sustabdžius Achemą galima sustabdyti ir mūsų pramonę.

– Achema didžiulis dujų naudotojas ir jai sustojus dujos mums labai brangtų. Kadaise jis sunaudodavo 55 proc. visų Lietuvos dujų. Įsivaizduokite, kiek pabrangtų vien infrastruktūros mokesčiai dingus šiam kiekiui.

Kariškiai vaizdingai apibūdina esminį NATO principą – atgrasymą. Tam, kad jis veiktų, bet koks potencialus agresorius turi žinoti, jog kitoje pusėje nestigs nei politinio ryžto, nei praktinių priemonių atremti grėsmę. Šia linkme ir juda NATO: prieš dešimtmetį 2 proc. ribą buvo pasiekusios vos kelios valstybės narės, o dabar tokių mažiausiai 23. Be to, radikaliai atnaujinti NATO gynybos planai, kurie ir apibrėžia imperatyvą gebėti apginti kiekvieną NATO centimetrą. Žinoma, tai reikalauja didelių investicijų – tiek politinio kapitalo, tiek finansų. Europoje yra nemažai politikų, kurie stokoja lyderystės arba atvirai dėsto prorusiškas mintis. Visgi turime pagrindo manyti, kad NATO juda teisinga linkme.

Niekas nebus nustebęs dėl „Discord“ draudimo Rusijoje, juk šalis jau uždraudė „Facebook“, „Instagram“ ir kitas amerikietiškas platformas, kurios nesutiko bendradarbiauti su Maskvos reikalavimais. „Discord“ išsiskiria tuo, kad Kremliui ši platforma buvo itin pavojingaą dėl vaizdo transliacijų; sunku sekti ir kontroliuoti, kas yra kalbama realiu laiku.

Tačiau, kaip ir kitos platformos, „Discord“ greičiausiai nedings visiškai – jis bus lengvai pasiekiamas naudojant VPN paslaugas, nors ir tai yra šiek tiek ironiška, nes VPN naudojimas taip pat yra draudžiamas Rusijoje. Šis draudimas tik dar kartą pabrėžia, kaip Rusija siekia įgyvendinti totalinę kontrolę skaitmeniniame sektoriuje, ypač po 2022 metų vasarį vykusios invazijos į Ukrainą. Kremlius sistematiškai siekia uždrausti socialinių medijų platformas, kurioje gali laisvai komunikuoti potencialūs oponentai.

Karo Ukrainoje tretiesiems metams einant į pabaigą, pasigirsta vis daugiau diskusijų apie tai, kad turėtų būti ieškoma vienokio ar kitokio taikos plano. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis prieš daugiau nei mėnesį taip pat pristatė savo „taikos“ planą JAV prezidentui J. Bidenui ir kandidatams į JAV prezidento poziciją. Šį planą jis pavadino Ukrainos „pergalės“ planu. Ir nors valstybės, mūsų sąjungininkės, dažnai kartoja, kad rems Ukrainą „iki pergalės“, problema, kad nei NATO, nei ES, nei kažkokiu kitu formatu Vakarai neturi Ukrainos pergalės vizijos. Tiesa pasakius, valstybės labai skirtingai ją įsivaizduoja. O be koordinuotų ir strateginių tikslų diktuojamų Vakarų valstybių veiksmų ukrainiečių galimybės laimėti, t.y. užsitikrinti, kad Rusija niekada nebeužpultų Ukrainos, yra ribotos. Čia mums, Lietuvai ir Lenkijai kyla ypatingai svarbi misija - imtis lyderystės formuojant Vakarų poziciją dėl Ukrainos pergalės, Rusijos vietos Europoje, Europos gynybos pajėgumų plėtotės. Keičiantis pasauliniam galių balansui, JAV interesams judant link Indijos - Ramiojo vandenyno regiono, augant konfliktų skaičiui, tokia lyderystė mums yra būtina siekiant išlikti.

Reaguodama į besikeičiančią saugumo situaciją regione bei į kylančias naujos kartos hibridines grėsmes, EPSO-G Grupė išskiria kritinės infrastruktūros atsparumo didinimą kaip vieną iš strateginių krypčių ateinančiam dešimtmečiui. Grupėje yra inicijuota strateginės reikšmės objektų atsparumo didinimo programa, apimanti fizinių barjerų įrengimą ir bepiločių orlaivių identifikavimo ir neutralizavimo sistemų įdiegimą šalia svarbiausių energetinių įrenginių, avarinių įrangos rezervų didinimą bei tinklo parengimą dirbti kritiniu rėžimu. Atsižvelgiant į besikeičiantį grėsmių pobūdį, įgyvendinamos priemonės skirtos tiek trumpalaikiam atsparumui užtikrinti per artimiausius kelerius metus, tiek ilgalaikio tvaraus saugumo didinimui.

Siekiame didinti ir visos energetikos sistemos lankstumą, bei tarpsektorinę integraciją, taip sukuriant papildomas priemones stabiliam sistemos veikimo užtikrinimui. Energetikos sistemai skaitmenizuojantis ir tarpusavyje integruojantis, šalia didinamo fizinio objektų saugumo, privalome neužmiršti ir kibernetinės saugos. Kibernetinėje erdvėje su potencialiomis provokacijomis susiduriame kasdien, lyginant su 2023 metais, šiemet vidutinis kibernetinių atakų skaičius Kritinės infrastruktūros įmonėse Baltijos regione išaugo daugiau nei 2 kartus. Todėl atnaujiname savo informacijos saugos vadybos sistemą, kurios atitiktį naujausiems standartams svarbiausiose įmonėse patvirtiname sertifikatais, bei diegiame papildomas skaitmeninės saugos priemones stiprinančias energetikos sektoriaus kibernetinį saugumą. Esminės mūsų kibernetinės saugos programos priemones sudaro pažangios įsilaužimus užkardančios priemonės, bei reagavimo į saugos įvykius ir galimus kibernetinius incidentus stiprinimas, kuriuos vystydami bendradarbiaujame su Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru ir tarptautiniais strateginiais partneriais. Keliame ne tik technologinį lygį, bet ir darbuotojų įgūdžius, mokydami atpažinti ir apsisaugoti nuo kibernetinių atakų. Tuo tikslu, užtikriname nuolatinius darbuotojų ir partnerių mokymus, bei pratybas.

Sprendimus lemia nedeklaruojami interesai

Karinės pagalbos Ukrainai dinamiką lemia daugybė faktorių, iš kurių pastaruoju metu ryškėja du pagrindiniai. Pirmasis – tai sustiprėjusios donorų abejonės dėl suteiktos ginkluotės ir amunicijos efektyvaus naudojimo ir apskritai karinės vadovybės kompetencijų. 2023-ųjų vajus dėl „tankų koalicijos“ nedavė teigiamo rezultato, o pasirinkta puolimo kryptis per rimčiausius agresoriaus įtvirtinimus Zaporižės srityje Tokmako link – tik vienas tos nesėkmės epizodų, lėmusių staigų paramos susitraukimą.

Paaiškėjus, kad tankų šiame kare efektyviai panaudoti neišeina, buvo telkiama „F-16 koalicija“, o dabar prašoma tolimojo nuotolio raketų ir leidimo jomis atakuoti Rusijos gilumą. Industrinėse demokratijose sprendimai priimami vertinant jau veiksmų rezultatus, o kai jų nėra – peržiūrima visa strategija. Šiuo atveju, panašu, jau atsiakyta idėjų apie karinį agresoriaus sutriuškinimą ir ieškoma kitų sprendimo variantų – to, žinoma, viešai neskelbiant. Antrasis faktorius – tai JAV nacionaliniai interesai, įskaitant stabilumą Europoje, o jis šiuo metu siejamas su Rusijos valstybės išsaugojimu. Žlugus SSRS Vašingtonui staiga iškilo iššūkis tramdyti nebe vieną, o bent keturias iš jos susidariusias branduolines sunkiai prognozuojamas valstybes. Toji baimė niekur nedingo: tiesiog dabar po režimo žlugimo tikėtinas gerokai didesnis susiskaldymas ir branduolinio ginklo paplitimas.

Rusijos Federacijos dezintegracija Vašingtone yra nepageidaujama ir dėl dar vienos priežasties: karo nualinta, daugybės gyventojų netekusi, konfliktų draskoma šalis, tikėtina, atsidurtų Kinijos globoje. Tušti plotai su gausybe gamtinių išteklių galėtų tapti tuo ekonominiu ir socialiniu stimulu, kurio taip reikia komunistinei galybei Rytuose. Todėl JAV pagalba Ukrainai ir ateityje galimai bus tokia kaip iki šiol: padedant laikytis, tačiau nesudarant realių prielaidų esminiam lūžiui.

Kova dėl investicijų vienokia ar kitokia forma tikrai vyksta. Žinoma, klausimas, kiek tai būtų galima vadinti kova, jeigu nekovoji. Tikrai nekalbu apie visus atvejus, sugebėtumėm rasti ir gerų pavyzdžių, bet bendro suvokimo, kad Lietuvos ekonomikai naujos investicijos padėtų išspręsti visą puokštę kitų problemų, tikrai trūksta. Gerai, galim sutikti, kad kalbančių apie tai šiandien tikrai yra daugiau. Bet ar iš to pasidarėme išvadas – klausimas. Lietuva yra puiki šalis verslui kurti pridėtinę vertę. Mūsų žmonės yra išsilavinę, verslūs, imlūs naujiems dalykams ir „alkani“, kai kalbame apie naujų idėjų įgyvendinimą ir verslo kūrimą. Tai yra vieta, kur atėjusios užsienio įmonės gali jaustis saugiai, žinodamos, kad jomis rūpinsis aukščiausios kvalifikacijos specialistai.

Problema, kad paskatinti įmonę ateiti į Lietuvą vis tiek nėra lengva. Nes atėjusi čia ji neretai gali susidurti su požiūriu – tu darai verslą, tu ir susitvarkyk, jei tau kažko reikia. Taip negali būti, nes Lietuva toli gražu nėra vienintelė ES šalis, kur galima daryti verslą. Šiandien mūsų turimų pranašumų neužtenka. Jau ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad investuotojui labai svarbu jog administraciniai procesai vyktų greitai, kad valstybė siūlytų kuo didesnę paramą, užtikrintų tinkamą infrastruktūrą. Yra įmonių, kurių pajamos yra didesnės nei mūsų visos valstybės biudžetas ir jų investicijos mums atneštų tūkstančius naujų darbo vietų ir milijonus mokesčių į valstybės biudžetą. Net ir tokiais atvejais vis tiek kartais sugebame žiūrėti į tokius atėjusius investuotojus su arogancija ir piktintis, jei jie prašo prie sklypo, kuriame planuoja statyti gamyklą sutvarkyti infrastruktūrą. „Nebuvo numatyta biudžete“ eilutės investuotojai atėję į tokią šalį kaip Lietuva turėtų neišgirsti jokia forma. Jau metas šitą dalį susiplanuoti ir žiūrėti į priekį skaičiuojant, kiek pinigų naujos didelės įmonės atėjimas gali atnešti į biudžetą. Susitvarkom mokestinę aplinką, imigracinę politiką, pagaliau susiplanuojam pakankamą paramą tokioms įmonėms (įskaitant visokeriopą pagalbą įsikuriant Lietuvoje ir tinkamos infrastruktūros užtikrinimą) ir tikrai gyvensim puikiai – klestinčios ekonomikos šalyje.

Rusija niekada nesustojo testuoti Vakarų raudonųjų linijų. Užtenka prisiminti provokuojantį rusijos pajėgų žygį į Prištinos oro uostą NATO operacijos Kosove metu 1999 m. Tiesiog iki 2008 m. Rusija ekonomiškai negalėjo šio testavimo pakelti iki karinės eskalacijos. Tačiau ant naftos dolerių užaugę imperislistiniai sparnai atnešė prie agresijos prieš Sakartvelą, kuri Vakarų nieko neišmokė. Todėl atėjo 2014 m. pridengta kremliaus agresija prieš Ukrainą. O 2021 m. rusija pasiekė iki tol nematytas Vakarų raudonųjų linijų testavimo aukštumas – paragino NATO grįžti į 1997 m., o po to atvirai užpuolė Ukrainą. Tad gerai, kad Vakarai pagaliau pripažįsta, kad rusija daro tai, ką ji jau daro dešimtmečiais. Pripažinus problemą, lengviau ją spręsti. O ją spręsti paprasta – 1) suteikti visą reikalingą karinę, finansinę ir energetinę paramą Ukrainai; 2) stiprinti valstybių sistemų ir visuomenių atsparumą; 3) stiprinti NATO karinius pajėgumus.

Nekalbant apie tai, kad toks susitarimas Lietuvai naudingas ekonomiškai (kuriamos darbo vietos, plečiama infrastruktūra), tai tiesioginis prisidėjimas prie bendros kovos už laisvę. Ukrainos teritoriją kasdien Shahed dronais ir raketomis atakuojanti rusija siekia, kad jokia gynybos pramonė Ukrainoje nebūtų vystoma. Todėl šios gamybos perkėlimas į draugiškas valstybes yra seniai lauktas ir sveikintinas žingsnis. Tačiau nemažiau svarbu, kad ginkluotės, kuriai skirti šie sprogmenys, surinkimo vietos būtų logistine prasme patogios, ir užtikrintų ne tik operatyvią bombų, minų ir kt. gamybą, bet ir savalaikį ir maksimaliai saugų bei sklandų pristatymą į frontą.

Galima neabejoti kremlius per savo propagandos mašiną pabandys aštrinti vietinių gyventojų baimes dėl „nesaugios“ gamyklos ir skleis naratyvus, kad ši gamykla ant regiono uždeda „taikinį“. Tai matome tiek steigiant naujus poligonus, tiek vystant „Rheinmetall“ gamyklą. Tad svarbu išsklaidyti tuos mitus ir tęsti teisingus darbus.

Kol kas dar anksti kalbėti apie modulinius branduolinius reaktorius. Mes jų technologinę raidą atidžiai sekame, bet nemanome, kad jiems bus vietos energetinėje sistemoje anksčiau negu po 2040 metų, nes iki tol Baltijos šalys ir Lietuva turi labai didelį atsinaujinančių šaltinių resursą. (...) Kada jos pasieks brandą, ar jos pasieks brandą, ar jos pasieks realius sprendimus – pamatysime per dešimtmetį, kitą.

Niekaip nesuprantu, kur čia problema. Niekas netrukdo dalyvauti daugeliui dalyvių visame regione ir tas vieno dalyvio klausimas yra tiktai saugiklis šaliai, kad išvengtų galimo šantažo. Kai nebuvo šitos sąlygos, galbūt kiti dalyviai galėjo reikalauti iš valstybės per daug pagerinti sąlygas tik tam, kad jie dalyvautų. Šita sąlyga dingo, valstybė negali būti šantažuojama.